pliakalniai, uždaro tipo išorinius žemės įtvirtinimus (pylimus, griovius, statintus šlaitus, terasas) turintys reljefo dariniai (kalvos, krantų kyšuliai) su juos įrengusių žmonių senosios veiklos pėdsakais (kultūriniu sluoksniu, radiniais). Kartais žodinės tradicijos piliakalniais vadinami ir laikomi supiltais reljefo dariniais, kurių paviršiuje dabar šie pėdsakai ir nepastebimi. Piliakalniai nuo neolito iki vidurinių amžių (trečias tūkstantmetis prieš Kristų–15 a. po Kr.) būdingi Europos miškų ir miškastepių zonose.
Dėl skirtingų istorinių ir geografinių sąlygų piliakalnių išvaizda būna įvairi. Piliakalnį sudaro įtvirtinimais apjuosta vieta (aikštelė) ir įtvirtinimai. Aikštelėje – buvusios pilies ar kito statinio kieme – būdavo pastatų, kilus pavojui čia rinkdavosi aplinkiniai gyventojai ir kariai. Aikštelę juosiantys žemių, mediniai (rečiau akmenų) įtvirtinimai (užtvaros, tvoros, sienos, bokštai) sudarydavo iki 6 gynybos linijų. Dalį piliakalnio funkcijų atlikdavo glaudžiai susijusios jo dalys: priešpilis, papėdės gyvenvietė, papilys.
Baltų žemėse piliakalnių tankumas yra vienas didžiausių.
Piliakalniai Lietuvoje
Lietuvoje iki 2010 žinoma apie 850, archeologų ištirta apie 200 piliakalnių. Geriausiai ištirtas Šeimyniškėlių piliakalnis, daugelyje kitų atlikti tik žvalgomieji kasinėjimai, ištirta keli procentai teritorijos. Piliakalnių tyrinėjimus 19 a. pirmoje pusėje pradėjo P. Vilčinskis ir F. Dubois de Montpereux. M. Valančius 1872 sudarė pirmąjį 63 Lietuvos piliakalnių sąrašą. 19 a. pabaigoje F. Pokrovskis paskelbė žinių apie 230 piliakalnių, 20 a. pradžioje J. Radziukynas – apie 36 Užnemunės, L. Krzywickis – apie 200 Žemaitijos piliakalnių. Piliakalnių registracija paspartėjo 20 a. pirmoje pusėje P. Tarasenkai suskaičiavus apie 1000 piliakalnių Didžiojoje Lietuvoje, H. Crome’i – 47 piliakalnius ir senovinius įtvirtinimus Klaipėdos krašte. 1918–40 piliakalnius tyrė V. Nagevičius (Apuolės piliakalnis ir kapinynas, Įpilties piliakalnis ir gyvenvietė), P. Tarasenka (žymiausias – Velykuškių piliakalniai). 20 a. antroje pusėje piliakalnius kasinėjo P. Kulikauskas (1952–82 ištirta 14 piliakalnių, svarbiausias Kaukų piliakalnis), R. Volkaitė‑Kulikauskienė (1954–83 ištirti 6 piliakalniai, svarbiausi Maišiagalos piliakalnis, Narkūnų piliakalnis), V. Daugudis (1957–91 ištirta 15 piliakalnių, svarbiausi Aukštadvario piliakalnis ir gyvenvietė, Imbarės piliakalnis), E. Grigalavičienė (1976–87 ištirti 7 piliakalniai, svarbiausi Nevieriškių piliakalnis, Kerelių piliakalnis). Po 1990 piliakalnius kasinėjo B. Dakanis, O. Fediajevas, R. Jarockis, V. Kliaugaitė, E. Pranckėnaitė, P. Tebelškis, G. Zabiela.
Išleistas Lietuvos piliakalnių atlasas (829 piliakalniai), knyga apie medinių pilių vietas. Piliakalnius nuo žalingo poveikio pradėta saugoti jau 20 a. pradžioje, nuo 20 a. 8 dešimtmečio – ir nuo žmonių ūkinės veiklos padarinių, gamtos veiksnių. Nuo 1993 Kultūros paveldo departamentas vykdo dėl gamtos poveikio irstančių piliakalnių gelbėjimo programą (iki 2010 darbai atlikti 70 piliakalnių), pradėta juos pritaikyti lankytojams (Kernavė, Medvėgalis), nuo 21 a. pradžios atkuriami apardyti Žakainų piliakalnio, Burgaičių piliakalnio (Sudargo piliakalniai) pylimai.
Ankstyviausi Lietuvos piliakalniai datuojami pirmu tūkstantmečiu prieš Kristų. Tuo metu išsiskyrė dvi piliakalnių grupės. Rytų Lietuvoje brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalniai buvo įrengiami kalvų viršūnėse, sustiprinti pylimais ir grioviais (Narkūnų piliakalnis, Sokiškių piliakalnis), Vakarų Lietuvoje – dažniausiai krantų iškyšuliuose (Kurmaičių piliakalnis) arba beveik lygiose vietose (Erslos piliakalnis). Nuo pirmo tūkstantmečio po Kristaus pradžios piliakalnių skaičius mažėjo, bet pradėta stiprinti jų įtvirtinimus. Pietų Lietuvoje atsirado miniatiūrinių piliakalnių (aukštu pylimu apjuostos 10–15 m skersmens aikštelės) su didelėmis (iki 6 ha ploto) papėdės gyvenvietėmis (Migonių piliakalnis, Pagaršvio piliakalnis). Radosi ir piliakalnių‑slėptuvių (Šukionių piliakalnis). Nuo 6 a. piliakalnius galima sieti su konkrečiomis baltų gentimis. Kuršiams priskiriami Apuolės piliakalnis, Įpilties piliakalnis, Talsų piliakalnis, žiemgaliams – Mežotnės piliakalnis, jotvingiams – Kaukų piliakalnis, Rudaminos piliakalnis, Eglynės, Šiurpylių piliakalniai (Palenkės vaivadija). Geriausiai įtvirtinti – 13 a.–14 a. vidurio piliakalniai: Seredžiaus piliakalnis ir kapinynai, Medvėgalio piliakalnis ir kūlgrinda, Šeimyniškių piliakalnis. Juose buvusios medinės pilys gynė Lietuvą nuo Vokiečių ordino antpuolių (iš rašytinių šaltinių žinoma apie 70 pilių pavadinimų, siejamų su piliakalniais). Išliko kelių Ordino medinių pilių liekanų (Kalnėnų piliavietė, Veliuonos piliakalniai). Medinės pilys piliakalniuose buvo iki 15 a. vidurio (Užpalių pilis Šeimyniškių piliakalnyje), vėliau kai kuriuose piliakalniuose atsirado dvarų (Punia, Aukštadvaris).
L: P. Tarasenka Lietuvos piliakalniai Vilnius 1956; Lietuvos TSR archeologijos atlasas t. 2 Vilnius 1975; V. Daugudis Senoji medinė statyba Lietuvoje Vilnius 1982; P. Kulikauskas Užnemunės piliakalniai Vilnius 1982; G. Zabiela Lietuvos medinės pilys Vilnius 1995; Z. Baubonis, G. Zabiela Lietuvos piliakalniai: atlasas t. 1–3 Vilnius 2005.
1329