piliẽtinė visúomenė, civlinė visúomenė, nepriklausoma nuo valstybės savarankiška visuomeninių institutų ir santykių, kurių reikia individo ir kolektyvo socialiniams, kultūriniams ir dvasiniams poreikiams įgyvendinti, visuma. Vienas svarbiausių ekonominiu, teisiniu, kultūriniu, politiniu požiūriu išplėtotos stabilios demokratinės visuomenės požymių. Visuotinai priimtos pilietinės visuomenės sampratos nėra, ji priklauso nuo tyrėjo gyvenamo laiko ir pasaulėžiūros (pirmiausia politinių nuostatų), bet dauguma pilietinę visuomenę laiko valstybės antiteze.
Pilietinės visuomenės sampratos kaita
Pilietinės visuomenės termino reikšmė istorijoje įvairavo. Pirmasis jį pavartojo Aristotelis, kalbėdamas apie konkrečios politinės formos vienijamų laisvų ir lygių piliečių bendriją. Antikinę pilietinės visuomenės sampratą atspindi ir romėnų pilietinės teisės (ius civile) koncepcija. Abu požiūrius vienija idėja, kad pilietinė visuomenė yra politinė visuomenė. Ši nuostata vyravo ilgai, kito nykstant feodaliniams santykiams ir kuriantis teisiškai laisvų pavienių individų, nelygių tik dėl santykio su nuosavybe, visuomenei. Naujo požiūrio (tiksliau, naujo pilietinės visuomenės idealo) esmę nusakė Šviečiamojo amžiaus mąstytojai Th. Hobbesas, J. Locke’as, J.-J. Rousseau, I. Kantas ir kiti. Pagal juos, pilietinei visuomenei būdinga pavienio žmogaus teisių ir politinių laisvių neliečiamybė, visuomenės narių sutartiniai santykiai, anksčiau didelės reikšmės turėjusi religija tampa privačiu kiekvieno reikalu; be to, naujoji pilietinės visuomenės samprata apima tik nepolitinius ir nepolitizuotus dvasinius ir ekonominius visuomenės narių santykius.
G. W. F. Hegelis naująjį pilietinės visuomenės vertinimą apibendrino teiginiu, kad pilietinė visuomenė ir valstybė yra vienas kito oponentai. Naujuoju požiūriu pilietinės visuomenės vienas svarbiausių elementų yra įvairūs visuomeniniai susivienijimai, kurie nuo ankstesnės visuomenės bendrijų skiriasi tuo, kad dalyvaudami jų veikloje žmonės užimti tik iš dalies. Kitą laiką gali skirti alternatyviai veiklai. Tokioje visuomenėje, kur asociacijų narius vienija siauras kriterijus, randasi sąlygų kurtis neribotam skaičiui susivienijimų. Dėl to naujaisiais laikais pilietinė visuomenė tapo labai dinamiška.
18–20 a. ji pakito: teisę (faktinę) būti pilietinės visuomenės nariu, t. y. svarstyti ir įgyvendinti žmogaus saviraiškai svarbius įvairius klausimus, įgijo ir neturintys stambios nuosavybės (pvz., samdomi darbininkai), moterys, religinių ir tautinių mažumų atstovai (pvz., Rusijos imperijoje pilietinės visuomenės nariais faktiškai nebuvo nekrikščionys, t. y. žydai, musulmonai ir kiti). Pilietinės visuomenės veikloje nedalyvaujančiųjų mažėjo ir tai atgaivino viltis, kad bus sukurtas pilietinės lygybės ir asmenybės įvairiapusių siekių patenkinimo idealas, patikima ir visiems prieinama nevalstybinė žmonių tarpusavio sąveikos sistema. Toks optimistinis požiūris žlugo, kai 20 a. pradžioje Vakarų Europoje tapo madinga kritikuoti žmonių sukurtą civilizaciją, o laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų susikūrė liberaliai pilietinei visuomenei priešiški totalitariniai režimai (Vokietijoje ir Rusijoje).
Vis dėlto pilietinės visuomenės idėja (daugelio vertinama kaip utopija) patrauklumo neprarado. 20 a. pabaigoje ji pirmiausia atgijo Rytų Europoje ir pasireiškia politine programa, keliančia tikslą pertvarkyti buvusias socialistines visuomenes į pilietines visuomenes, paremtas asmenybės laisve ir žmonių visateisiu dalyvavimu svarstant įvairius viešuosius reikalus. Pilietinės visuomenės plėtros perspektyva daugeliui atrodo šviesi ir jos kritikų įtaka menka (pvz., apeliuojama į 19 a. pavyzdį, kai nepalankiai žiūrintieji į pilietinę visuomenę būrė diskusijų bendrijas, t. y. struktūras, dėl kurių pilietinė visuomenė tik stiprėjo), bet nenusileidžia ir skeptikai: anot jų, pilietinės visuomenės pamatas – savarankiškas ir kritiškas pilietis – gali ir neišlikti, iš viešosios erdvės jį gali išstumti ir stiprėjanti žiniasklaida, kuri niveliuoja individualias vertybes, ir besiplečianti privataus intereso erdvė.
Pilietinė visuomenė Lietuvoje
Lietuvos pilietinė visuomenė ypač sparčiai formavosi 1988−92. Daug teisių atgavo įvairių tikėjimų Bažnyčios, kūrėsi laisvi universitetai, nepriklausoma žiniasklaida, daug neformalių visuomeninių organizacijų (nevyriausybinės organizacijos). Šiuo laikotarpiu pilietinė visuomenė iš esmės sutapo su politine visuomene. Jos kūrimasis mažai tirtas. Šiam tikslui ir liberaliomis vertybėmis paremtos pilietinės visuomenės stiprinimui 2004 įkurtas Pilietinės visuomenės institutas. Iš esmės jo tikslas yra ne tik brandinti pilietinę visuomenę, bet ir sukurti glaudų visuomenės ir valstybės tarpusavio ryšį, paversti valstybę įtakingiausia ir efektyviausia žmogaus teises garantuojančia organizacija.
Pilietinės visuomenės institutas; demokratinė visuomenė; politinė visuomenė