piliẽtinis kãras, vienos valstybės dviejų ar daugiau gyventojų grupių plataus masto ilgalaikis karinis konfliktas.
Tikslai ir samprata
Dažniausiai kovojama dėl teisės valdyti šalį arba dėl dalies gyventojų noro atsiskirti ir įkurti naują valstybę. Būna ir kitokių tikslų: sukilėliai gali reikalauti tik regiono autonomijos, pilietinis karas gali būti dviejų grupuočių kova, kai šalies vyriausybė išlieka neutrali (pvz., 1975–76 Libano pilietinis karas). Ne visi pilietiniai karai yra revoliucijos ar sukilimai (kartais abiejų kovojančiųjų pusių pretenzijos į valdžią būna daugmaž vienodai pagrįstos, pvz., 12 a. Anglijoje vykęs karaliaus Stepono šalininkų karas su Matildos šalininkais), ne visi sėkmingi sukilimai atveda į pilietinius karus (pvz., 1986 Filipinuose įvykęs sukilimas, per kurį iš prezidento posto pašalintas F. E. Marcosas).
Dėl labai įvairaus pilietinių karų pobūdžio (priežasčių, kariaujančiųjų pusių tikslų, karo eigos įvairovės) nėra visuotinai priimtos klasifikacijos. Tarptautinės teisės požiūriu, pilietinis karas vyksta tik tada, kai abi konflikto puses kariaujančiomis pripažįsta užsienio valstybės; tada karo dalyviams galioja karo meto įstatymai, užsienio valstybės privalo laikytis neutralumo ir neremti vyriausybės.
Priežastys ir paskatos
Pilietiniai karai nuo seno kildavo dėl ekonominių, politinių, religinių prieštaravimų, tautinės nesantaikos, separatizmo ir kitų priežasčių, bet kaip atskiras reiškinys tyrinėti mažai (vieni didesnių: Jungtinių Amerikos Valstijų pilietinis karas, Kinijos pilietinis karas, Rusijos pilietinis karas, Sirijos pilietinis karas, 20 a. Europos istorijai t. p. svarbūs Graikijos pilietinis karas, Jugoslavijos pilietinis karas). Pastebėta, kad palyginti nedaug tokių karų buvo 19 a.–20 a. pradžios Europoje (manoma, dėl didžiųjų šalių politikos remti to meto Europoje vyraujančius monarchistinius režimus, kištis į kitų šalių reikalus ir sutelkiant didžiulę karinę jėgą sėkmingai slopinti demokratinius judėjimus). Nuo 1945 pilietiniai karai vyko dažniau nei didesni tarptautiniai konfliktai. Šiuo laikotarpiu pilietiniai karai buvo daugelio tarptautinių karų priežastis, pvz., arabų–Izraelio karai kilo dėl vienoje šalyje – Didžiosios Britanijos valdomoje Palestinoje – subrendusio arabų ir žydų konflikto. Pilietinių karų padaugėjimo svarbiausios priežastys, manoma, buvo Šaltasis karas ir dekolonizacija, kurios metu susikūrė daug stabilios valdžios neturinčių valstybių.
Pasaulio bendruomenės reagavimas
Tarptautinė bendruomenė nesukūrė efektyvių priemonių, galinčių užkirsti kelią pilietiniams karams. Nesusitarta dėl teisinio pagrindo, kuriuo pasiremdama pasaulio bendruomenė galėtų tinkamai reaguoti į pilietinį karą. Pvz., Jungtinių Tautų chartija naudoti jėgą draudžia tik tarptautiniuose santykiuose, o pilietiniame kare nedraudžia. Be to, nėra visuotinai priimtos nuomonės, kaip reikėtų vertinti nacionalinio išsivadavimo karus (kaip pilietinius ar kaip tarptautinius), užsienio valstybių paramą sukilėliams, siekiantiems, pvz., įgyvendinti tautos apsisprendimo teisę, ir tuo metu su jais kovojančiai legaliai pripažintai vyriausybei (vyriausybei draugiškos valstybės kitų užsienio valstybių paramą sukilėliams dažniausiai vadina ardomąja veikla ir apeliuoja į kolektyvinės gynybos teisę, pvz., ja savo veiksmus SSRS teisino 1956 Vengrijoje, 1968 Čekoslovakijoje, 1979 Afganistane, tą patį darė Jungtinės Amerikos Valstijos 1958 Libane, 1965 Dominikos Respublikoje, 1964–73 Vietname).
Teisinis reglamentavimas
Daugelio vertinimu, pilietinis karas išsiskiria smurto mastu. Dar Ispanijos pilietinio karo (1936–39) žiaurumai parodė, kad padėtis, kai sukilėliai nėra pripažįstami kariaujančiąja puse, yra daugeliu požiūrių nepriimtina. Tokią padėtį bandė taisyti 1949 Raudonojo Kryžiaus Ženevos susitarimas, pagal kurį karo meto svarbiausi įstatymai (pirmiausia dėl civilių gyventojų apsaugos) turi būti taikomi visiems pilietiniams karams, net jei viena pusė nepripažįstama kariaujančiąja. Pagal 1977 priimtą šį susitarimą papildantį I protokolą, ginkluoti konfliktai, per kuriuos žmonės dėl apsiprendimo teisės kovoja su kolonijine valdžia, užsienio okupacija, rasistiniais režimais, pripažįstami tarptautiniais karais, pagal II papildomą protokolą karo meto įstatymai negalioja kilus spontaniškiems smurto aktams arba riaušėms, nes tai nėra ginkluoti konfliktai.