pilietýbė, žmogaus nuolatinis teisinis ryšys su valstybe.
Piliečių ir valstybės ryšys
Pilietybė yra neatskiriamas valstybės suvereniteto atributas ir svarbi demokratijos garantija, kuri numato kiekvieno šalies piliečio dalyvavimą valstybės valdyme, jo teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: valstybė garantuoja savo piliečiams visas įstatymų nustatytas piliečių teises ir laisves su sąlyga, kad jie vykdys nustatytas piliečių pareigas. Kiekviena valstybė įstatymuose ir tarptautinėse sutartyse aiškiai apibrėžia, kokius asmenis ji laiko savo piliečiais, kokia tvarka jos pilietybė įgyjama ir prarandama.
Pilietybės teisiniai santykiai atsiranda tada, kai žmogus tampa šalies piliečiu, ir tęsiasi tol, kol jis miršta ar netenka pilietybės. Žmogus išsaugo pilietybę ir jos teikiamą valstybės teisinę apsaugą ir tada, kai jis realiai nesinaudoja piliečio teisėmis ir laisvėmis, pvz., laikinai ar nuolat gyvena užsienio valstybėje.
21 amžiaus pradžioje žmogus vienu metu dažniausiai gali būti tik vienos valstybės piliečiu, turėti 2 ar daugiau šalių pilietybę (dviguba pilietybė) ar neturėti jokios (asmenys be pilietybės) leidžiama tik išskirtiniais atvejais. Pilietybę patvirtina piliečio pasas, asmens tapatybės kortelė, gimimo liudijimas ar kitas analogiškas dokumentas.
Pilietybės įgijimo būdai
Labiausiai paplitę pilietybės įgijimo būdai – filiacija (žmogaus gimimas šalies teritorijoje, vadinamoji žemės teisė, arba šalies piliečių šeimoje, vadinamoji kraujo teisė), natūralizacija (nuolatinis faktinis ryšys su valstybe, pvz., išgyvenus įstatymų nustatytą laikotarpį jos teritorijoje, sudarius santuoką su jos piliečiu, išmokus valstybinę kalbą), optacija (savanoriškas pilietybės pasirinkimas tarptautinės sutarties ar nacionalinių įstatymų nustatytais atvejais). Asmenims, kurie buvo praradę šalies pilietybę ir vėliau pareiškia norą ją atgauti, ji dažnai gali būti sugrąžinta pagal supaprastintą procedūrą (vadinamoji reintegracija). Pilietybė gali būti įgyta ir transfero būdu, kai pagal tarptautinę sutartį dalis valstybės teritorijos perleidžiama kitai valstybei ir šios teritorijos gyventojai gauna naują pilietybę vietoj ankstesnės. Išimties tvarka pilietybė gali būti suteikta užsienio piliečiams ar asmenims be pilietybės už nuopelnus valstybei.
Pilietybės praradimas
Pilietybės praradimo pagrindiniai atvejai – kitos šalies pilietybės įgijimas (kai dėl šios priežasties pagal galiojančius įstatymus automatiškai netenkama ankstesnės pilietybės) arba pilietybės atėmimas (tam tikrais ribotais pagrindais iš natūralizuotų šalies piliečių, t. p. už veiksmus prieš valstybės saugumą). Kartais valstybės įstatymai numato piliečiams pareigą tais atvejais, kai žmogus gimdamas įgyja dvi pilietybes dėl to, kad skirtingos valstybės vienu metu taikė žemės teisės ir kraujo teisės principus, sulaukus pilnametystės atsisakyti vienos iš jų (pvz., Japonijos įstatymai numato užsienio šalyje gimusiam ir jos pilietybę turinčiam japonui pareigą sulaukus 21 m. apsispręsti, kurios šalies piliečiu jis nori būti).
Raida
Pilietybės koncepcija atsirado 5 amžiuje prieš Kristų senovės Graikijoje. Miesto‑valstybės piliečiais buvo laikomi tik laisvieji vyrai, turintys žemės nuosavybę, tai yra tik mažesnė dalis jo gyventojų. Piliečių teisių neturėjo moterys, vaikai, užsieniečiai ir vergai. Piliečiai buvo lygūs prieš įstatymą, turėjo vienodas teises spręsti miesto‑valstybės reikalus dalyvaudami ir balsuodami tautos susirinkimuose ir viešosiose diskusijose (pvz., Agoroje senovės Atėnuose). Senovės Romoje pilietybė buvo įgyjama gimstant (kai abu vaiko tėvai buvo piliečiai) arba pagal įstatymą (pvz., suteikus pilietybę išlaisvintiems vergams). Nuo 212 po Kristaus visi laisvieji Romos imperijos gyventojai, neatsižvelgiant į jų kilmę, turėjo šalies pilietybę. Pilietis turėjo vardą, teisę dėvėti togą, balsuoti visuotiniuose susirinkimuose, sudaryti sutartis, tuoktis, pateikti apeliaciją žiaurios bausmės atveju, pareigą mokėti valstybinius mokesčius ir atlikti privalomąją karo tarnybą. Pilietybė buvo atimama piliečiui tapus vergu, patekus į tremtį ar specialiuoju visuotinio susirinkimo sprendimu.
Feodalizmo laikotarpiu pilietybės sąvoką pakeitė pavaldumas monarchui. Pilietybės koncepcija Europoje atgijo tik 16 amžiuje Flandrijos, Italijos, Prancūzijos miestuose. Asmenims, siekiantiems gauti miesto pilietybę, buvo keliami tam tikri reikalavimai (pvz., Venecijoje – gyventi mieste ne mažiau kaip 15 metų ir visą laiką mokėti mokesčius, kitur – išgyventi mieste 1 metus ir 1 naktį). Piliečiai galėjo dalyvauti valdant miestą ir turėjo pareigą jį ginti užpuolimo atveju.
Šiuolaikinė pilietybės samprata įsigalėjo tik 18 amžiaus pabaigoje–19 amžiuje, ypač dėl Jungtinių Amerikos Valstijų ir Prancūzijos revoliucijų poveikio. Piliečiai, kurie iki tol buvo monarcho nuosavybė, pasiekė suverenitetą ir įgijo politines teises.
Pilietybė Lietuvoje
Lietuvoje pilietybės teisinius santykius reglamentuoja Pilietybės įstatymas (2010, įsigaliojo 2011). 2004 05 01 Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, Lietuvos Respublikos piliečiai tapo ir Europos Sąjungos piliečiais. Tai nelaikytina dviguba pilietybe, nes Europos Sąjungos pilietybė tik papildo jos valstybių narių pilietybes (kiekvienas valstybės narės pilietis yra Europos Sąjungos pilietis), bet nepakeičia jos turinio – žmogaus teisinio ryšio su nacionaline valstybe, jo teisių ir pareigų šios valstybės atžvilgiu.
reintegracija
1754