Pilionių piliakalnis

Piliõnių pliakalnis, Naujãupio pliakalnis, Švẽdkapis, Piliùkas, piliakalnis su papėdės gyvenviete Kėdainių rajono savivaldybės teritorijoje, šiauriniame Pilionių kaimo pakraštyje, Mantviliškio tvenkinio (Dotnuvėlės upės) rytiniame krante (Dotnuvos seniūnija). Nacionalinės reikšmės valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, archeologijos paminklas (nuo 1998). Datuojamas pirmu tūkstantmečiu–antro tūkstantmečio pradžia.

Piliakalnis

Pilionių piliakalnis su koplyčia

Piliakalnio aikštelė trikampė (44 m ilgio, 35 m pločio šiaurinėje dalyje), pailga pietų–šiaurės kryptimi. Aikštelės šiauriniame krašte yra pylimas (35 m ilgio, 14,5 m pločio, 3 m aukščio), už jo – griovys (3 m pločio, 0,3 m gylio). Už griovio yra papilys (17 m pločio, 27 m ilgio), viduryje iškilęs 1 metrą. Papilio aikštelės šiaurinėje dalyje yra dar vienas griovys (11 m pločio, 2,5 m gylio), jo 5 m pločio dugnu eina lauko keliukas. Piliakalnio šlaitai statūs (5–7 m aukščio).

Papėdės gyvenvietė

Piliakalnio pietinėje ir pietvakarinėje papėdėse buvo senovės gyvenvietė.

Koplyčia

20 a. 4 dešimtmečio pradžioje ant piliakalnio pastatyta geltonų plytų Šv. Elenos koplyčia, joje kasmet vyko šv. Elenos atlaidai. Į koplyčią veda platūs betoniniai laiptai. Statant koplyčią buvo apardyta piliakalnio aikštelė su 1 m kultūriniu sluoksniu, jame rasta grublėtosios, lygiosios ir žiestosios keramikos šukių, gyvulių kaulų, anglių. Sovietmečiu koplyčioje kurį laiką dirbtuves buvo įsirengęs skultptorius A. Bosas. 20 a. 10 dešimtmečio viduryje koplyčia sutvarkyta, joje vėl pradėti švęsti atlaidai. Netrukus koplyčios vidus buvo suniokotas gaisro, neliko vitražinių langų, langų angos užmūrytos baltomis plytomis. 1997 piliakalnio papėdėje koplyčios fundatorių Girštautų giminei atminti pastatytas medinis kryžius.

kryžius piliakalnio papėdėje koplyčios fundatorių Girštautų giminei atminti

Pilionių piliakalnis

Tyrinėjimai

1968, 1982, 1995 piliakalnį žvalgė Lietuvos istorijos instituto archeologai.

Pasakojimai apie piliakalnį

Pilionių piliakalnis (1939, fotografas K. Jonynas, Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka)

Pasak padavimo, piliakalnį kepurėmis supylę švedai, kai čia laidojo mūšyje su lietuviais žuvusius savo karius. Dar pasakojama, kad ant piliakalnio buvęs senovės lietuvių aukuras. Kurį laiką manyta, kad šioje vietoje galėję būti Pilėnai.