pili architektūrà
Pirmykštės bendruomenės gyvenvietėse buvo nuolatinių gynybinių įrenginių – žemės pylimų ir rąstų arba akmenų sienų. Senovės Graikijoje buvo įrengta įtvirtintų miesto dalių – akropolių, senuosiuose Rusijos miestuose – kremlių, senovės Romoje statytos įtvirtintos legionų stovyklos – castrum.
9–11 amžius
Londono Toweris (11–16 a.)
Vakarų Europoje gynybinės pilys pradėtos statyti ankstyvaisiais viduriniais amžiais (9–10 amžius). Vieni seniausių pavyzdžių – pilių akmeniniai donžonai – Doué‑la‑Fontaine’o (Meno ir Luaros departamentas), Roueno (abu apie 950), pilys – Langeais (Indre’o ir Luaros departamentas, 10 a. antra pusė), Plessis‑Bourré prie Luaros (Meno ir Luaros departamentas), Normandijos kunigaikščio Vilhelmo I Užkariautojo – Caene (abi 1047), Londono Towerio pilis su Baltuoju bokštu Londone (pradėta apie 1078, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1988), Wartburgo pilis (11 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1999).
Ankstyvąsias pilis dažniausiai sudarė medinis (arba akmeninis) bokštas ant natūralios (arba pusiau dirbtinės) kalvos, apjuostos grioviu su aštriatvore: Durhamo (11–15 a., su katedra, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1986), Arundelo (Vakarų Sasekso grafystė, pradėta 1067), Alnwicko (Nortumberlando grafystė, pradėta 1096), Hen Domen ir Montgomery (Poviso grafystė, 11–13 a.); rečiau kompleksą sudarė daugiau kaip viena kalva – Leweso (Rytų Sasekso grafystė, 1069), Lincolno (11 a., visos Didžioji Britanija), Niort’o (Deux‑Sèvres’o departamentas, Prancūzija, 15 amžius).
12–14 amžius
Angers pilis (13 a.)
Nuo 12 a. plito akmeninės pilys (Beynaco, Dordognės departamentas, Prancūzija; Doverio, Kento grafystė; Edinburgo karališkieji rūmai, abi Didžioji Britanija, visos 12 a.; Ashfordo, Konachto provincija, Airija, 13 amžius). Pastatyta pilių su masyviais cilindriniais bokštais, dantytomis mūro sienomis – Leirijos (1148), Gravensteeno, arba Flandrijos grafo rūmai, Gente (9 a., perstatyti 13–14 amžius). Pietų Italijoje pilių (San Marco Argentano Kalabrijoje; San Marco d’Alunzio Sicilijoje, abi 11 a.) statybos tradicijas įtvirtino normanai, Šiaurės Italijoje į pilis panašios labiau įtvirtintos feodalų rezidencijos atsirado tik 12 amžiuje.
Vokietijos pilims būdinga aukštas grakščių formų, dažniausia stačiakampio plano, apžvalgos bokštas. Vokiečių ordinas keturkampio plano pilis dažniausia statė prie vandens telkinių. Ispanijoje susiklostė alkazaras (Jerez de la Fronteroje, 11 a., Segovijoje, pradėtas 12 a. pradžioje), šios šalies pilių architektūrai būdinga mudecharų ir maurų stiliaus bruožai (Medina del Campo pilis, Kastilijos ir Leono sr., 14 a., Alhambra – prie Granados, 1238–1358).
Pilių architektūra suklestėjo gotikos laikotarpiu, ištobulinta gynybinių įrenginių sistema. Žymesnės pilys: Didžiojoje Britanijoje – Vindzorų pilis (Vakarų Berkšyro grafystė, 12–14 a., dabar Didžiosios Britanijos monarcho rezidencija), Bolsoverio (Derbišyro grafystė, 12 a.), Beestono (Čeršyro grafystė, apie 1225), Caerphilly (apie 1271), Anglijos karaliaus Edvardo I – Conwy (1283–89), Beaumaris (pradėta 1295), Caernarfono (13 a.), Harlecho (13 a. pabaiga, visų statytojas Jamesas; visos Gvineto grafystėje, visos pasaulio paveldo vertybės, nuo 1986), Prancūzijoje – Chinono (10–13 a.), Carcassonne’o (13 a., su įtvirtinto miesto kitais pastatais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1997), Anjony (apie 1430, Cantalio departamentas), Čekijoje – Karlštejno (1348), Prahos hradas (9–16 a.), Lenkijoje – Malborko (13 a. pabaiga–14 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1997).
Tamplierių ir Teutonų ordinai pastatydino Baltąją pilį Safitoje (Tartuso gubernatūra, Sirija, 13 a.), Monfort’o pilį prie Haifos (13 a. pradžia).
15–16 amžius
Chambord’o pilis (1519–56, 17 a. išplėsta)
Howardo pilis prie Yorko (1699–1726, architektas J. Vanbrugh)
Pastatyta renesansinių pilių (senesnės atnaujintos), žymesnės: Blois (Loiro ir Chero departamentas, 13–17 a.), Vincennes’o prie Paryžiaus (14–17 a.), Amboise’o (Indre’o ir Luaros departamentas, pradėta 1492), Chambord’o (Loiro ir Chero departamentas, pradėta 1519), Chenonceaux (Indre’o ir Luaros departamentas, 16 a., architektai Ph. Delorme’as, J. Bullantas, visos Prancūzijoje), Dunluce (Antrimo apygarda, Šiaurės Airija, apie 1590, išliko fragmentai), Niurnbergo (Vokietija, pradėta 12 a., išplėsta 15–16 a.), Kuressaarės pilis Estijoje, Castel del Monte prie Adrijos (Italija, 1229–49, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1996), Kronborgo – Zelandijos saloje Danijoje (pradėta 1574, pasaulio paveldo vertybė, nuo 2000).
15 a. pabaigoje–16 a. pradžioje imta statyti bastionines pilis (Siklóso – prie Pécso, Vengrija, 12–18 a.; Copertino, Apulijos sr., Italija, perstatyta 1540). Nuo 16 a. gynybinių pilių reikšmė pradėjo mažėti. Kai kurie gynybos įrenginių elementai virto dekoro detalėmis, svarbiausiu akcentu tapo reprezentaciniai rūmai. Didžiojoje Britanijoje mažesnės gynybinės pilys statytos iki 17 a. vidurio, daugiausia Šiaurės Airijos, Škotijos pasieniuose (Craigievaro bokštas, Aberdeenshire’o sr., 1626).
16–17 a. savitos pilys statytos Japonijoje. Nuo 16 a. Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje, vėliau visoje Europoje statytos rezidencinės pilys – dideli reprezentacinai rūmai, karaliaus arba didikų rezidencija. Šalia pilių buvo sodinami vaismedžių sodai, vynuogynai, įrengiami parkai, tvenkiniai, formuojami medžioklės plotai (Thornbury pilis, pradėta 1511, Pietų Glosteršyro grafystė).
18–20 amžius
18 a. pradžioje Didžiojoje Britanijoje atgaivintos pilių statybos tradicijos, susiklostė vadinamasis pilių stilius: pastatai su bokštais, parapetai su kronšteinais ir ambrazūromis, langų apvaduose – spyniniai akmenys (1700–1840 pastatyta apie 600 tokių pilių). Vadinamąjį pilių stilių plėtojo architektas J. Vanbrugh (Howardo pilis prie Yorko, 1699–1726, Blenheimo rūmai prie Oksfordo, 1705–16, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1987), broliai J. Adamas ir R. Adamas (Inveraray, Argylio ir Bute’o sr., 1720; Culzeano, Pietų Ayrshire’o sr., 1777–92; Strawberry Hill Londone, 1748); vienas ryškiausių pavyzdžių – Downtono pilis (1778, architektas R. Payne’as Knightas, Herefordšyro grafystė). Architektas J. Nashas suprojektavo į vilas panašių asimetriško plano pilių (Clytha Gwente, 1790, Luscombe’o Devone, 1800). 19 a. pradžioje pastatyta vadinamųjų normanų stiliaus pilių (daugiausia Šiaurės Airijoje, Velse – Penrhyno pilis prie Bangoro, 1825–44).
Schwerino pilis (Meklenburgo‑Pomeranijos žemė, rekonstruota 1845, architektai G. A. Demmleris, F. A. Stüleris)
Vieni ryškiausių romantizmo pavyzdžių Vokietijoje – Neuschwansteino pilis (Bavarijos žemė, pradėta 1868, architektas E. Riedelis), Schwerino pilis (Meklenburgo‑Pomeranijos žemė, rekonstruota 1845, architektai G. A. Demmleris, F. A. Stüleris). 19–20 a. žymesnės pilys: Miramare (Friulio‑Venecijos‑Džulijos sr., Italija, 1860), Drogo (Devono grafystė, Didžioji Britanija, 1911–31, architektas E. L. Lutyensas), Hearsto – San Simeone (Kalifornijos valstija, Jungtinės Amerikos Valstijos, pradėta 1919, architektė J. Morgan).
1729
Lietuvos pilių architektūra
Medinės ir medžio bei žemių gynybinės pilys statytos jau 4–5 amžiuje.
Naugarduko pilies griuvėsiai (14 a.)
13–14 a. Lietuvoje ir visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje imta statyti mūrines pilis (Vilniaus pilys, Kauno pilis, Medininkų pilis, Trakų pilys, Gardino pilys, Lydos pilis, Krėvos pilis, Naugarduko pilis). 16 a. pabaigoje statytos bastioninės pilys (Videniškėse, Biržų pilis). 17 a. pradžioje Klaipėdos pilis apjuosta senosios olandų sistemos bastionais su poternomis. 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje pastatyta rezidencinių pilių: Raudondvario, Raudonės pilys, Panemunės pilis. 17–18 a. pilys neteko gynybinės reikšmės, dauguma jų virto griuvėsiais. 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje kai kurios jų (Trakų salos pilis, Žemutinė pilis, Klaipėdos pilis) buvo iš dalies restauruotos.
Myriaus pilis (Gardino sr., apie 1550)
Kitos svarbesnės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys: Polocko (862–17 a.), Vitebsko (1021–17 a.), Lucko, Kremeneco (abi 13–16 a.), Podolės Kameneco (14 a. pabaiga), Mežyrico pilis‑tvirtovė (15 a. vidurys), Dubno (1489–1506, nuo 17 a. bastioninė tvirtovė), Ostrogiškių Ostroge (16 a. pastatyta ant 11 a. buvusių medinių įtvirtinimų), Geranainių (Gardino sr., 1519–29, neišliko), Myriaus (Gardino sr., apie 1550, pasaulio paveldo vertybė, nuo 2000), Korecio (Rovno sr., nuo 1550 bastioninė tvirtovė), Olykos (1564, pirmoji bastioninė pilis dabartinėje Ukrainoje), Nesvyžiaus (1582–1604, architektas G. M. Bernardoni, 17–18 a. perstatyta), Bychavo (Mogiliavo sr., 17 a. pradžia), Smalėnų (18 a. pradžia), Alšėnų (18 a. pirma pusė).
Lietuvos seniausių laikų architektūra
gotika Lietuvos architektūroje
renesansas Lietuvos architektūroje
barokas Lietuvos architektūroje
2539