pili stãtymo ir išlakymo prevolė atsirado dar iki susidarant vidurinių amžių valstybei kaip fortifikacijų (gynybinių įtvirtinimų) įrengimo ir jų išlaikymo prievolė angarija (privalomieji darbai).
Lietuvos valstybės gyvavimo 13 a. pirmaisiais dešimtmečiais senose pilyse ir pilaitėse pilių statymo ir išlaikymo prievolė buvo neatskiriamai susijusi su jų statymu, saugojimu ir produktų rentos (pasėdis) rinkliava (servicija). Iki 13–14 a. sandūros pastačius daug didžiojo kunigaikščio pilių, išsiskaidžius angarijų ir servicijų prievolėms, susijusioms su pašauktinės kariuomenės susidarymu, ši prievolė virto privalomų statymo ir remonto darbų angarija. Skirtingai taikyta karo (pamaininis budėjimas įgulose) ir darbo (aprūpinimas medžiagomis ir produktais) prievolių atlikėjams. Nuo jos darbų niekas nebuvo atleistas (neturintys priklausomų žmonių karo prievolininkai turėjo dirbti patys; dar 16 a. pirmoje pusėje pasitaikydavo nuo tokios prievolės neatleistų smulkiųjų bajorų). Pilių statymo ir išlaikymo prievolės svarbiausi darbai buvo pylimų kasimas, medinių sienų statymas, papilio kelių priežiūra ir medinio grindinio klojimas, kulgrindų vandens prieigose tiesimas. Svarbiausioms pilims statyti (pvz., prie Nemuno žemupio) būdavo šaukiami visos šalies ar bent kelių žemių, sričių gyventojai. 14 a. pirmoje pusėje pradėjus statyti mūro pilis atsirado malkų plytoms deginti ir kalkių atvežimo prievolė. Nuo jos 15 a. imta atleisti bajorų valstiečius; susiklostė tradicija: kiekvienas naujas didysis kunigaikštis atleisdavo savo pirmtakų duotus valstiečius. Taip susidarė laisva darbo jėga atsirandančioms ponų pilims statyti. 16 a. pabaigoje pagrindine Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės rūšimi tapus samdomajai kariuomenei ir nuo 18 a. pradžios irstant šalies valdymui pilių statymo ir išlaikymo prievolės sistema visiškai suiro.
683