Plkalnis, Pliakalnis, Plkainis (vokiečių kalba Pillekallen, Pilkallen; nuo 1946 rusiškai Dobrovolsk), Rusijos Federacijos Kaliningrado srities gyvenvietė į vakarus nuo Širvintos. Gyvenvietėje yra paminklas I pasauliniame kare žuvusiems parapijiečiams (obelisko plokštėse nemažai lietuviškų pavardžių), memorialas II pasauliniame kare žuvusiems sovietų kariams (ir čia yra lietuviškų pavardžių).
Istorija
Pilkalnis buvo svarbi sūduvių gyvenvietė; ant kalvos buvo jų pilis. 1283 ir 1284 pilį puolė Vokiečių ordinas, bet neužėmė. 1549 (ar 1569) pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia (nuo 1582 buvo mūrinė), jai sudegus 1758 bažnyčia pastatyta iš lauko akmenų ir plytų (per I pasaulinį karą buvo smarkiai apgriauta, per II – sugriauta). 1569 paminėta, kad kunigavo Markus Rossensky (veikiausiai Morkus iš Raseinių). Vėliau kunigais dirbo (pamokslus sakė ir lietuvių kalba) lietuvių raštijos veikėjai: 1582–1608 J. Musa, 1734–54 F. W. Haackas, 1762–1807 K. G. Milkus (buvo kunigo pagalbininkas ir mokytojas; parašė poemą Pilkainis), 1800–01 J. F. Pušys, 1825–57 A. G. Krause’s brolis J. Ch. Krause. 1733 vokiečių kolonistams pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia (veikė iki 1818). 1550 įkurta parapinė mokykla, 20 a. tapo gimnazija. 1868–1914 Pilkalnyje veikė preparandumas, rengęs jaunuolius įstoti į Karalienės ir Ragainės mokytojų seminarijas. Buvo mokoma lietuvių ir vokiečių kalbomis; dvi savaitės pamokos buvo skiriamos lietuvių kalbos mokymuisi, mokymas truko 2 m., nuo 19 a. pabaigos – 3 metus. Iš viso parengta daugiau kaip 1000 kandidatų į mokytojus (1883–85 mokėsi Vydūnas, mokytojavo jo tėvas Ansas Storosta).
Pilkalnio evangelikų liuteronų bažnyčia (apie 1930)
Iki 18 a. pirmos pusės didžiosios vokiškosios kolonizacijos Pilkalnyje, ypač apylinkėse, absoliuti dauguma gyventojų buvo Mažosios Lietuvos lietuviai (lietuvininkai). 1724 gyvenvietė gavo miesto teises. 1818 Pilkalnis, kaip ir dar keliolika Mažosios Lietuvos miestų, tapo apskrities centru. Per jį buvo nutiesti plentai į Ragainę, Širvintą, 1892 – Tilžės–Stalupėnų geležinkelis. 19 a.–20 a. pirmoje pusėje mieste veikė apskrities įstaigos, gimnazija, žemės ūkio ir amatų mokyklos, ligoninė, statybos bendrovės, 3 viešbučiai, 7 restoranai, 12 užeigos namų, spaustuvė, 2 knygynai, 2 knygrišyklos, 2 popieriaus ir raštinės prekių krautuvės, alaus varykla, likerio ir spirito gamybos 4 įmonės, metalo liejykla, 2 betono, 4 mašinų fabrikai, mineralinio vandens, dujų fabrikai, 2 lentpjūvės, 4 malūnai, 2 pieninės, 10 mėsinių, daug amatininkų dirbtuvių, įvairių krautuvių; šiose įmonėse, dirbtuvėse ir kitur dirbo ir lietuvininkų. 1814–1925 mieste prekiauta lietuviška spauda (daugiausia P. Müllerio knygyne), lietuviškus leidinius spausdino E. Morgenroto spaustuvė. 1914 08 Piliavą labai apgriovė į Rytų Prūsiją įsiveržusi Rusijos kariuomenė. Ant obelisko iki sovietmečio buvo Vokietijos imperijos kanclerio O. von Bismarcko, grafo, generolo feldmaršalo H. von Moltke’s, Rrūsijos karaliaus Frydricho II Didžiojo ir Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo I bareljefai (sunaikinti).
Garsėjo Pilkalnio sklandytojos, pasiekusios moterų sklandymo rekordų; P. Raukučiui vadovaujant buvo pastatyta sklandytuvų. Gyvenvietėje 1933 gimė būsimoji kalbininkė lituanistė G. Bense. 1815 mieste gyveno 938, 1897 – 11 250, 1905 – 4290 (iš jų 14 žydų), 1912 – 4500, 1939 – 5833 žmonės. 1848 parapijiečių lietuvininkų įrašyta 2912 (27,1 %), 1870 – 1500 (13,3 %), 1878 – 500 (4,6 %), 1897 – 150 (1,3 %), 1907 – 40 (0,4 %). Pamaldos lietuvių kalba, dažniausiai per didžiąsias religines šventes, laikytos ir po I pasaulinio karo. Pagal oficialią statistiką, Pilkalnio apskrityje 1825 iš 28 303 gyventojų lietuviškai kalbėjo 11 271 (39,8 %), 1910 iš 44 566 – 3146 (6,9 %). Per Antrąjį pasaulinį karą, 1944 rudenį–1945 01, miestą smarkiai apgriovė SSRS kariuomenė ir 1945 jį užėmė. Nuo 1946 Pilkalnis priklauso Kaliningrado sričiai.
871
415
2618