plkapiai, vėlyvojo neolito–12 a. po Kr. priešistorinės kapus žyminčios apskritos, pailgos arba keturkampės vietos su sampilais. Atsirado susiformavus mirusiųjų kultui: žmones pradėta laidoti namą ar būstą imituojančiame kape su pomirtiniam gyvenimui reikiamu inventoriumi. Ankstyviausi pilkapiai Europoje siejami su piltuvėlinių taurių kultūra, jie buvo trikampio formos, 24–80 m ilgio, 3–11 m pločio, mirusieji laidoti kamerose iš akmenų ir rąstų. Vėliau apskritimo formos pilkapius pylė pilkapių kultūros (Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, Vakarų Lietuvos pilkapių kultūra) žmonės. Virvelinės keramikos kultūros gyventojai nuo trečio tūkstantmečio prieš Kristų pilkapiuose laidojo nedegintus, rečiau – sudegintus mirusiuosius. Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų pilkapius pradėjo pilti skitai. Sampilai pilti iš smėlio, žemės arba akmenų. Europoje pirmiaisiais pilkapiais laikomi megalitai. Pilkapyje būna vieno ar keliolikos žmonių kapai. Pilkapių grupės vadinamos pilkapynais.
Baltų pilkapiai
Baltų žemėse pilkapiuose laidota nuo bronzos amžiaus iki 12 a. po Kristaus. Pilkapius dažniausiai juosė akmenų vainikai, grioviai. Įvairiose baltų žemėse pilkapiai buvo skirtingai įrengiami. Pajūryje nuo bronzos amžiaus sudegintų mirusiųjų palaikai laidoti urnose. Nuo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų šio regiono pilkapiai yra 15–20 m skersmens, iki 1,5 m aukščio su 2–3 koncentriniais akmenų vainikais, centre – akmenų grindiniai ir rentiniai, juose – sudegintų mirusiųjų palaikai urnose arba tarp akmenų. Į germanų ir skandinavų pilkapius panašūs Ėgliškių pilkapyno, Kurmaičių pilkapyno, Padvarių pilkapyno pilkapiai. Iki 4–6 a. po Kr. Žemaitijos, Šiaurės Lietuvos, Pietų Latvijos pilkapiai buvo 10–15 m skersmens, iki 1,5 m aukščio su akmenų vainikais, mirusieji čia laidoti nedeginti. Būdingi paminklai – Muoriškių pilkapynas, Zastaučių pilkapynas ir kapinynas, Berčiūnų pilkapynas, Paragaudžio pilkapynas ir kapinynas. Rytų Lietuvoje nuo 4 a. po Kr. pabaigos paplito mirusiųjų laidojimas pilkapiuose. 5–6 a. mirusieji laidoti nedeginti, 6–12 a. – deginti. Vyravo 8–15 m skersmens, iki 3 m aukščio pilkapiai, randama ir 30–40 m skersmens, 2–2,5 m aukščio pilkapių. 5–7 a. pilkapių sampilus juosė akmenų vainikai, vėliau – duobės arba grioviai. Nuo 9 a. pilkapiuose su žmonėmis laidoti sudeginti arba nedeginti žirgai. Didžiausi Rytų Lietuvos pilkapynai – Gedžiūnėlių pilkapynas, Kretuonų pilkapynas, Sudatos (Švenčionių rajono savivaldybės teritorija, Švenčionėlių seniūnija) pilkapiai. Užnemunėje pilkapiai buvo 6–12 m skersmens, iki 0,5–1 m aukščio. Vilkiautinio pilkapynas (Vilkiautinio pilkapynai ir senovės gyvenvietė) buvo pailgas, 40–100 m ilgio, 4 m pločio ir 0,6 m aukščio. Apskriti ir pailgi pilkapių sampilai buvo pilami iš akmenų ir žemių. Mirusieji 4–6 a. laidoti nedeginti, vėliau – sudeginti. Tipiškas šio regiono pilkapis – Rudaminos pilkapis.
-pilkapis
3044