pilnùmas, dedukcinių sistemų savybė, leidžianti nustatyti, ar sistemos aksiomatika yra pakankama sistemos teiginiams išvesti. Plačiąja prasme dedukcinė sistema yra pilna, jei kiekvieną joje suformuluotą teiginį galima įrodyti arba paneigti, t. y. jį arba jo neigimą išvesti iš turimų aksiomų (arba iš jau įrodytų teoremų). Siaurąja prasme dedukcinė sistema yra pilna, kai prie jos aksiomų prijungus iš jos neišvedamą teiginį gaunamas prieštaravimas. Pilnos yra tik nesudėtingos dedukcinės sistemos (pavyzdžiui, teiginių logika). K. Gödelis 1931 įrodė, kad pakankamai sudėtinga dedukcinė sistema yra nepilna, t. y. iš jos aksiomų negalima išvesti visų sistemos teiginių. Bandant praplėsti sistemos aksiomatiką taip, kad anksčiau iš aksiomų negalimi išvesti teisingi teiginiai taptų galimi išvesti pasirodė, kad ir taip pertvarkyta aksiomatika negarantuoja visų tiesų gavimo – atsiranda naujų teisingų teiginių, neišvedamų iš tam tikros teorijos aksiomų. Pilnumas yra ne toks griežtas kaip neprieštaringumo reikalavimas, nes ir nepilna sistema gali teikti daug duomenų apie joje tiriamus objektus. Dar yra funkcionalinis pilnumas, apibūdinantis turiningos teorijos ar dedukcinės sistemos priemonių pakankamumą kuriems nors tikslams įgyvendinti.
314