piltuvlinių tauri kultūrà, neolito archeologinė kultūra (archeologinė kultūra).
Buvo paplitusi 4100–2700 pr. Kr. Šiaurės Europoje. Skirstoma į 2 laikotarpius: ankstyvąjį (4100–3400 pr. Kr.) ir vėlyvąjį (3400–2700 pr. Kr.). Pavadinta pagal puodų, kurių viršutinė dalis primena piltuvėlį, formą. Kultūrai formuotis turėjo įtakos Ellerbeko kultūra, Ertebøllės kultūra, linijinė juostinė kultūra ir Lengyelio kultūra. Skirstoma į 6 geografines sritis. Žmonės iš molio gamino taures su ąselėmis, amforas statmenais arba piltuvėliniais kakleliais, plačius dubenis, plokščias lėkštes‑padėklus, vazas. Ankstyvojo laikotarpio keramikos dirbinius puošė retai, vėlyvojo laikotarpio indų viršų dažniausiai dailino štampelių, įkartų, linijinių įspaudų motyvais. Iš titnago gamino ilgus peilius, galinius gremžtukus, ylas, grąžtelius, pjautuvų ašmenėlius, ties viduriu kiek pastorintus kirvius. Vėliau iš šios kultūros susiformavo rutulinių amforų kultūra ir virvelinės keramikos kultūra.
piltuvėlinių taurių kultūros dirbiniai: 1 – pjautuvo ašmenėlis, 2–3 – strėlių antgaliai, 4 – rėžtukas, 5–6 – kirviai, 7–9 – indai
Piltuvėlinių taurių kultūros žmonės gyveno pusiau žeminėse ir antžeminiuose stulpinės konstrukcijos ilguose pastatuose; gyvenvietėse jų randama iki 14. Atskiruose pastatuose buvo gaminami titnago, kaulo, rago, keramikos dirbiniai. Nedegintus mirusiuosius laidojo pilkapiuose įrengtuose akmeniniuose arba mediniuose nameliuose. Randama megalitinių kapų su sudegintų ir nesudegintų mirusiųjų palaikais. Gyventojai vertėsi gyvulininkyste (galvijai, avys, ožkos, kiaulės, arkliai), medžiokle (miškų zonos gyvūnai), žemdirbyste (kviečiai, rugiai, avižos, linai; manoma, naudojo arimo įrankius), gintaro rinkimu, prekyba (iš pietinių genčių įsigydavo auksinių ir varinių dirbinių). Pavienių šios kultūros dirbinių randama Lietuvoje (Kretuono gyvenvietės) ir Latvijoje.
piltuvėlinės keramikos kultūra
3044