piniga, visų prekių ir paslaugų vertės visuotinis ekvivalentas, naudojamas kaip jų mainų tarpininkas ir visuotinai pripažįstamas teisėta mokamąja priemone.
Pinigų rūšys
Pinigai gali būti grynieji, t. y. turintys materialią išraišką (popieriniai pinigai, metaliniai pinigai, t. p. natūriniai – įvairios prekės, naudojamos kaip visuotinis ekvivalentas primityviose visuomenėse ar kaip pinigų pakaitalai tais atvejais, kai oficialiųjų piniginių ženklų trūksta apyvartoje arba jų perkamoji galia labai sumažėja), ir negrynieji (indėliai iki pareikalavimo bankų ir kitų finansų įstaigų sąskaitose, kurie gali būti nedelsiant paversti grynaisiais pinigais šių finansų įstaigų kasose, bankomatuose ar panaudoti visų rūšių mokėjimams per elektroninės bankininkystės sistemas, atsiskaitant bankų mokamosiomis kortelėmis, išrašant čekius). Plėtojantis finansinių paslaugų sferai negrynųjų pinigų ekonominės operacijos sudaro vis didesnę pinigų apyvartos dalį, nes jų naudojimas yra greitesnis ir saugesnis (pvz., vagystės atveju savo sąskaitą galima tuoj pat užblokuoti).
pinigai
Pagal vertės šaltinį skiriami prekiniai (natūriniai ir visaverčiai metaliniai pinigai, kurių vertę lemia jų sudėtyje esančios medžiagos naudingosios savybės ir rinkos kaina), padengtieji (piniginiai ženklai, kuriuos jų emitentas įsipareigoja pagal pareikalavimą iškeisti į nustatytą kiekį tauriųjų metalų, konvertuojamosios užsienio valiutos ar kitų vertybių, dėl to šių vertybių kaina lemia pinigų vertę), dekretiniai pinigai (nekeičiami į kitas vertybes popieriniai pinigai ir nevisavertės monetos, kurių nominaliąją vertę nustato valstybė, išleidusi juos į apyvartą) ir kreditiniai pinigai (indėliai iki pareikalavimo, kurie išreiškia indėlininkų reikalavimo teisę bankams ir kitoms finansų įstaigoms bet kada grąžinti jų anksčiau įmokėtas lėšas ir kurių vertę lemia grynųjų pinigų vertė).
Išleisti į apyvartą grynuosius pinigus dažniausiai turi teisę tik įgaliotos valstybės institucijos (centriniai bankai, valstybės iždo įstaigos, monetų kalyklos), privatūs emitentai to daryti negali. Pinigų padirbinėjimas (savanaudiškais tikslais arba siekiant destabilizuoti šalies ekonomiką, pvz., karo metu priešiškos valstybės dažnai naudoja kitų šalių netikrų pinigų gamybą ir platinimą kaip diversinę priemonę), padirbtų pinigų įgijimas, laikymas ar realizavimas, nusikalstamu būdu įgytų pinigų legalizavimas (pinigų plovimas) laikomi nusikaltimais finansų sistemai ir baudžiami pagal įstatymą.
Popierinių pinigų ir biloninių monetų nominalioji vertė dažniausiai yra gerokai didesnė už jų gamybos išlaidas, dėl to valstybės biudžetas gauna pajamų iš pinigų emisijos (senjoražas).
Visavertės tauriųjų metalų monetos 21 a. pradžioje leidžiamos retai ir tik reprezentaciniais, kolekciniais tikslais, įvairiomis reikšmingomis progomis.
Visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuolat ar laikinai esantys šalies teritorijoje, privalo priimti šios šalies išleistus visų rūšių ir nominalų pinigus kaip tinkamą mokamąją priemonę ir turi teisę atsiskaityti jais patys vykdydami bet kokias ekonomines operacijas (kartais valstybės įstatymai leidžia šalies viduje atsiskaityti ir konvertuojamosiomis užsienio valiutomis, ypač tais atvejais, kai nacionalinė valiuta yra nepastovi ar susieta fiksuotu kursu su kitos šalies valiuta). Centrinis bankas turi nuolat reguliuoti pinigų kiekį apyvartoje (plačiąja prasme jis apima ir pinigams artimą finansinį turtą, kuris gali būti greitai paverstas grynaisiais pinigais – kelionių čekius, kvazipinigus, trumpalaikius skolos vertybinius popierius ir kitą), kad jis atitiktų šalies ekonominius poreikius. Valstybės pinigų sistema nustatoma atsižvelgiant į prekių ir paslaugų gamybos ir vartojimo mastą, kainų lygį ir prireikus gali būti keičiama vykdant pinigų reformas.
Pinigų prigimtį, vertę, ekonominę reikšmę ir apyvartos dėsningumus paaiškina pinigų teorijos.
Pinigų funkcijos
Pinigai ekonomikoje atlieka vertės mato, mainų priemonės, mokamosios priemonės ir turto kaupimo priemonės funkcijas.
Kaip vertės matas, pinigai per kainų sistemą parodo visų prekių ir paslaugų, t. p. joms sukurti naudojamų gamybos veiksnių vertę, leidžia jas palyginti tarpusavyje, planuoti gamybą ir vartojimą, apskaičiuoti bet kokios ekonominės veiklos pajamas, išlaidas ir galutinį finansinį rezultatą (pelną ar nuostolį). Kai dėl sparčios infliacijos nacionalinė valiuta tampa netinkamu vertės matu ir ja nustatytos kainos nuolat kinta, jos gali būti išreiškiamos pastovesne užsienio valiuta.
Kaip mainų priemonė, pinigai tarpininkauja tarp prekių ir paslaugų gamintojų ir vartotojų, palengvina ir pagreitina jų mainus (pvz., ūkininkas, siekiantis už parduodamus grūdus mainais gauti drabužių, ir drabužių pardavėjas, siekiantis už juos įsigyti baldų, negalėtų pasiekti savo tikslų per natūrinius mainus, nes drabužių pardavėjui grūdų nereikia, bet už pinigus, kuriuos gavo pardavęs grūdus, ūkininkas galės įsigyti drabužių, o drabužių pardavėjas gautus pinigus galės panaudoti pirkdamas baldus).
Kaip mokamoji priemonė, pinigai garantuoja atsiskaitymą už prekes ir paslaugas, finansinių skolų grąžinimą, darbo užmokesčio, valstybinių mokesčių sumokėjimą ir kitų prievolių įvykdymą visiems fiziniams ir juridiniams asmenims priimtina forma.
Kaip turto kaupimo priemonė, pinigai išsaugo turimo turto vertę ateičiai (kitaip nei daugelio rūšių materialusis turtas, kuris laikui bėgant gali sugesti ar tapti nepaklausus rinkoje), tampa santaupomis ir gali būti bet kada išleisti vartojimui, nes yra visiškai likvidūs. Ilguoju laikotarpiu grynieji pinigai beveik visada nuvertėja dėl infliacijos, dėl to jie nėra tobula turto kaupimo priemonė, šią funkciją geriau atlieka vertybiniai popieriai, indėliai bankuose ir kitose finansų įstaigose, iš kurių jų savininkai gauna palūkanas.
Pinigų savybės
banknotai
Kad pinigai tinkamai vykdytų savo funkcijas, jie turi būti vienarūšiai ir lengvai atpažįstami (visi to paties nominalo piniginiai ženklai turi būti vienodos standartizuotos išvaizdos ir vienodos vertės), stabilūs (pastovios perkamosios galios), patvarūs (pagaminti iš atsparios medžiagos ir tinkami naudoti ilgą laiką), portatyvūs (nedideli, nesunkūs ir patogūs nešiotis), dalūs (skaidomi į mažesnius nominalus, kad vykdant ekonomines operacijas būtų galima atiduoti grąžą, ir sujungiami į didesnius nominalus) ir saugūs (apsaugoti nuo padirbinėjimo, pvz., vandens ženklais, hologramomis, kitomis specialiosiomis gamybos technikomis, ir nuo nekontroliuojamos emisijos, dėl to pinigų emisijos ir padengimo tvarka griežtai reglamentuojama valstybės įstatymais).
Pinigų istorija
Pinigai atsirado yrant pirminei bendruomenei, plėtojantis prekių mainams ir visuomeniniam darbo pasidalijimui, kai natūriniai mainai jau negalėjo patenkinti žmonių poreikių įsigyti prekių, kurių jie patys negamindavo ar nepasisavindavo iš gamtos. Pirmieji pinigai buvo prekės, turinčios vartojamąją vertę ir kartu naudojamos kaip universalūs mainų ekvivalentai: galvijai, kailiai, retesni akmenys, kriauklės, perlai, kiti papuošalai. Šalia kiekinių pinigų, skaičiuojamų kiekio vienetais (pvz., galvijų skaičiumi), atsirado svoriniai pinigai (grūdai, druska ir kiti), kurių perkamosios galios matas buvo jų svorio vienetas (pvz., senovės Izraelio šekelis – miežių svorio vienetas). Trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų pinigų apyvartoje įsigalėjo įvairių metalų lydiniai, nes metalai, ypač taurieji, buvo lengvai dalomi į mažesnės vertės vienetus, vienarūšiai, atsparūs susidėvėjimui ir geriau už kitas prekes vykdė pinigų funkcijas.
Yapo salų akmeniniai pinigai (Mikronezija)
viduramžių pinigų keitėjas su žmona (dailininkas Marinus van Reymerswaele (1490-1556); Dresdeno senųjų meistrų paveikslų galerija, Vokietija)
7 a. pr. Kr. Lidijoje nukaldintos pirmosios monetos iš vadinamojo elektrumo (aukso ir sidabro lydinio), pažymėtos mitologiniais ir kitais ženklais. Monetos buvo valstybės nustatytos standartinės formos, svorio ir prabos, šių pinigų vertei nustatyti jų nereikėjo sverti, užteko suskaičiuoti jų kiekį. Ilgą laiką naudojamos monetos nusidėvėdavo, būdavo falsifikuojamos (nurėžiant kraštus arba išlydant ir pasisavinant dalį jų sudėtyje esančio tauriojo metalo, pakeičiant jį mažiau vertingu), sunkmečiu ir valstybinės pinigų kalyklos išleisdavo į apyvartą nevisaverčių monetų, palikdamos senąjį nominalą. Nevisavertės monetos apyvartoje (pagal Greshamo dėsnį – blogieji pinigai išstumia geruosius) dažnai sukeldavo pinigų nuvertėjimą ir didelių nuostolių šalies ūkiui, dėl to jau senovės Graikijos ir Romos įstatymai nustatė griežtas bausmes už pinigų padirbinėjimą. Didelį pinigų kiekį monetomis, ypač mažesnio nominalo, buvo sunku gabenti, tai skatino popierinių pinigų atsiradimą.
Pirmieji popieriniai pinigai išleisti į apyvartą apie 7 a. Kinijoje kaip valstybės įsipareigojimai, padengti turtu ir turintys mokamąją galią, o šiuolaikinius banknotus pirmasis 1661 išleido Stokholmo bankas (Stockholms Banco, nuo 1866 Švedijos valstybinis bankas). 16 a.–19 a. viduryje pinigų apyvartoje vyravo visavertės aukso ir sidabro monetos, bet plėtojantis pramonei, prekybai ir kreditui, didėjant valstybės išlaidoms (pirmiausia karinėms) vyriausybės negalėjo neribotai didinti šių pinigų emisijos dėl aukso ir sidabro gamtinių išteklių trūkumo, didelių sąnaudų kalant monetas, kurios prilygo jų nominalui. 19 a. antroje pusėje popieriniai pinigai, padengti aukso ar sidabro atsargomis, jau sudarė daugiau kaip 50 % viso pinigų kiekio apyvartoje.
Kartu su centrinių bankų banknotais daugelyje šalių paplito nepadengti jokiomis materialiomis vertybėmis iždo bilietai, leidžiami biudžeto deficitui dengti ir tik simboliškai garantuojami valstybės turtu, didelė jų emisija dažnai skatino infliaciją. Nuo 1971 apyvartoje yra tik į auksą nekeičiami popieriniai pinigai ir biloninės monetos. Dėl aukso standarto žlugimo, padidėjusios pinigų įvairovės, daugelio valstybių nacionalinių valiutų nepastovumo tarptautiniai atsiskaitymai tapo gerokai sudėtingesni, juos reguliuoja Tarptautinis valiutos fondas (įkurtas 1944), kurio specialiosios skolinimosi teisės šalia Jungtinių Amerikos Valstijų dolerio, euro, Japonijos jenos, Didžiosios Britanijos svaro sterlingų ir kitų populiariausių konvertuojamųjų valiutų 21 a. pradžioje atlieka pasaulinių pinigų funkciją.
Pinigai Lietuvoje
Apie pinigus Lietuvoje – Lietuvos pinigai.
V. Jurgutis Pinigai Kaunas 1938; A. Buračas Pasaulio valiutų ir monetų žinynas Kaunas 1999; V. Vaškelaitis Pinigai: centriniai bankai ir jų funkcijos Vilnius 2006; I. Fisher The Purchasing Power of Money New York 1911; L. H. von Mises Theorie des Geldes und der Umlaufsmittel Wien 1912; J. M. Keynes Treatise on Money 2 volumes London 1930; D. Patinkin Money, Interest, and Prices: An Integration of Monetary and Value Theory Evanston 1956; D. H. Robertson Money Chicago 1959; K. Brunner, A. H. Meltzer Money and the Economy: Issues in Monetary Analysis Cambridge 1993.
2638