pinigėliai

Jogailos denaras, apie 1388: a – aversas, b – reversas (iš Domininko Kaubrio kolekcijos)

Jogailos denaras, 1388–1392: a – aversas, b – reversas (iš Domininko Kaubrio kolekcijos)

Vytauto denaras, 1392–1396: a – aversas, b – reversas (iš Domininko Kaubrio kolekcijos)

Vytauto denaras, 1413–1430: a – aversas, b – reversas (iš Domininko Kaubrio kolekcijos)

Kazimiero Jogailaičio denaras, 1451–1492: a – aversas, b – reversas (iš Domininko Kaubrio kolekcijos)

pinigliai (lenk. pieniążki), 1386–1495 kaldinti denarai. 21 amžiaus pradžioje vietoj pinigėlių sąvokos vartojami pavadinimai pagal monetos nominalą, priskiriamą konkrečiam valdovui (pavyzdžiui, Algirdo pusgrašis, Jogailos denaras).

Pirmasis pinigėlius 1800 aprašė T. Czackis. Romantizmo laikotarpiu buvo minimi fantastiniai pinigėlių falsifikatai, kaldinti Kukovaičio, Mindaugo, Gedimino laikais su pagoniškų dievų atvaizdais ir vardais. 19 amžiaus pabaigoje V. Wittygo ir A. Teichmano straipsniuose pinigėliai priskiriami Algirdui, Kęstučiui, Jogailai, Vytautui, kaip monetų nominalas nurodomas denaras. 1914–1965 pinigėlius tyręs lenkų mokslininkas M. Gumowskis paskutiniame savo veikale visus juos priskyrė Jogailai (nominalai – denarai, dvidenariai ir pusgrašis). Lietuvoje romantinis požiūris į pinigėlių datavimą išreikštas A. Račkaus veikaluose (1965). J. Kario veikaluose pinigėliai priskirti Algirdui, Kęstučiui, Jogailai, Švitrigailai ir Vytautui. P. Karazija ištirtuose Aluonos‑Šklėrių, Krūminių, Šančių lobiuose rastas monetas priskyrė Vytautui. 1949 rusų mokslininkas G. Fiodorovas monetas suskirstė į 4 tipus; 1965 tyrinėjimus papildė A. Tautavičiaus straipsnis.

1984 lenkų numizmatas R. Kiersnowskis pasiūlė naują datavimą; jo teigimu, monetos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje galėjo būti kaldinamos tik po 1386 Jogailos krikšto. Lenkų istoriografijoje šis požiūris įsigalėjo; lietuvių istoriografijoje pinigėlių kaldinimo pradžia buvo siejama su Algirdu ir Kęstučiu. S. Sajausko ir Domininko Kaubrio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetų kataloge (1993) ir jo papildyme (2006) laikomasi tradicinio požiūrio, nurodomi kaldinimo metai, nominalas (denaras, dvidenaris, pusgrašis). 1994 E. Ivanauskas ir M. Balčius pateikė savą tipologiją – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetų kaldinimą susiejo su 1387 Lietuvos krikštu, įvardijo pusdenario, denaro, pusgrašio, grašio nominalus, nurodė spėjamų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pinigų reformų duomenis, išsamiai aptarė naujų tipų monetas. 2002 radus Vilniaus Žemutinės pilies lobį, remiantis metrologiniais, heraldiniais duomenimis, Eduardo Remeco knygoje nustatytos pinigėlių kaldinimo datos, nominalai, sudarytos monetų spaudų santykių lentelės, rekonstruotos kai kurių monetų legendos, į mokslinę apyvartą įtraukta naujų monetų tipų.

Nuo 1949 naudota pinigėlių keturių tipų sistema: 1 tipas (averse ietigalis ir kryžius, reverse legenda PEČATJ, masė 0,37–1,3 gramo), 2 tipas (averse ietigalis ir kryžius, reverse Gediminaičių stulpai, masė apie 0,33 gramo), 3 tipas (averse raitelis, reverse Gediminaičių stulpai, masė 0,41 gramo), 4 tipas (averse raitelis, reverse dvigubas kryžius skyde, masė apie 0,34–0,74 gramo). Šio tipo pinigėlius bandyta skirti pagal raitelio jojimo kryptį, vėlesniais Vytauto Aleksiejūno tyrimais nustatyta, kad raitelio jojimo kryptis juose – atsitiktinė.

Po 1981 rasta naujų monetų, kurių vaizduliai neatitiko keturių tipų sistemos: averse valdovo portretas ir legenda, reverse žvėris, masės vidurkis apie 0,5 gramo; averse dvigubas kryžius skyde, reverse slibinas (pagal E. Ivanauską – žuvis-žiedas), masė apie 0,42 gramo; averse dvigubas kryžius, reverse ietigalis su kryžiumi, masės vidurkis apie 0,44 gramo; averse žvėris, reverse legenda PEČATJ, masė apie 0,78 gramo; averse Gediminaičių stulpai, reverse raitelis ir lelija, masė apie 0,25 gramo; averse Gediminaičių stulpai, reverse žvėris, lelija, masė 0,43 gramo; averse Gediminaičių stulpai, reverse 2 leopardai, masė 0,50 gramo; averse dvigubas kryžius skyde, reverse legenda PEČATJ, masė apie 0,48 gramo; averse žvėris, reverse erelis, masė 0,26 gramo. Rasta monetų, spėjamai priskiriamų kai kurioms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoms: Severų Naugardą valdžiusiam Dmitrijui Kaributaičiui – averse kunigaikščio herbas, legenda PEČATJ, reverse legenda arabų kalba, masė apie 1,14 gramo; Kijevą valdžiusiam Vladimirui Algirdaičiui – averse kunigaikščio herbas, legenda slavų kalba, reverse legenda arabų kalba, masė 1,10 gramo; averse tamga, legenda slavų kalba, reverse kunigaikščio herbas; averse raidė K, legenda slavų kalba, reverse kunigaikščio herbas; averse kryžius, legenda slavų kalba, reverse kunigaikščio herbas; Podolę valdžiusiam Teodorui Karijotaičiui – averse kunigaikščio herbas, reverse karūnuotos raidės C ir O, masė 0,32 gramo; Kijevą valdžiusiam Skirgailai – averse kryžius, reverse žvėris, masė 0,33 gramo. Šių pinigėlių atradimas vertė peržiūrėti keturių tipų sistemą, monetą priskirti ne abstrakčiam tipui, bet nurodant nominalą – konkrečiam valdovui. Vėliau kilo diskusijų dėl monetose esančių heraldinių simbolių (slibino, žuvies-žiedo, žvėries ir kitų) interpretavimo.

Po 1993 monetos įvardijamos pagal jas kaldinusius valdovus ir nominalus (lentelė), įsitvirtino nuomonė, kad pinigėliai metrologiškai buvo orientuoti į Prahos grašius.

P. Karazija Aluonos‑Šklėrių ir Krūminių monetų lobiai Kaunas 1941; J. Karys Senovės lietuvių pinigai Bridgeport–Connecticut 1959; A. Tautavičius Papildomi duomenys apie naujus sidabro lydinių ir XIV a. antros pusės–XV a. pradžios Lietuvos monetų radinius Lietuvos TSR teritorijoje / Lietuvos TSR MA darbai. Serija A t. 1 Vilnius 1965; E. Ivanauskas, M. Balčius Lietuvos didžiosios kunigaikštystės lydiniai ir monetos 1386–1495 Vilnius 1994; E. Remecas Vilniaus Žemutinės pilies pinigų lobis Vilnius, 2003; S. Sajauskas, D. Kaubrys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės numizmatika t. 1 Vilnius 1993, t. 2 Kaunas 2006; G. Fedorov Topografija kladov s litovskimi slitkami i monetami / Kratkie soobščenija Instituta istorii material′noj kul′tury AN SSSR Leningrad 1949 nr. 29; M. Gumowski Handbuch der Polnischen numismatik Graz 1960; R. Kiersnowski Najdawniejsze monety litewskie / Wiadomości Numizmatyczne. R. XXVIII, 1984. Z. 3–4; E. Ivanauskas, R. J. Douchis Coins of Lithuania 1386–1707 Vilnius–Columbia 1999; J. Boreiša, E. Ivanauskas Smolenskie monety Vitovta i Romana Michajloviča Kaunas–Minsk 2008.

2422