pinig apývarta, pinigų judėjimas šalies ūkyje atliekant įvairius mokėjimus (sumokant už įsigytas prekes ir suteiktas paslaugas, pervedant darbo užmokestį įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojams, grąžinant finansines skolas ir kita).
Pinigų apyvarta aptarnauja prekių apyvartą, paslaugų teikimą, finansinius atsiskaitymus ir kitus ekonominius procesus, kuriems veikti reikalingi pinigai. Pinigų apyvarta skirstoma į grynųjų ir negrynųjų pinigų apyvartą. Grynųjų pinigų apyvarta apima visų rūšių mokėjimus piniginiais ženklais (popieriniais pinigais ir monetomis), kuriuos leidžia į apyvartą centrinis bankas (pinigų emisija). Centrinis bankas nuolat kontroliuoja grynųjų pinigų kiekį apyvartoje, prireikus išima iš pinigų apyvartos ir sunaikina piniginius ženklus, kurie tapo netinkami naudoti ar keičiami naujo pavyzdžio pinigais (pinigų reformos), taip pat padirbtus pinigus. Negrynųjų pinigų apyvarta apima mokėjimus, kurie vykdomi pervedant negrynąsias pinigines lėšas iš sąskaitų bankuose, atsiskaitant bankų kredito kortelėmis, išduodant lėšų gavėjams vekselius, čekius ir kitus besąlyginius piniginius įsipareigojimus. Kuo labiau išsivysčiusi šalies ekonomika, tuo didesnę pinigų apyvartos dalį sudaro atsiskaitymai negrynaisiais pinigais (grynieji pinigai išsivysčiusiose šalyse dažniausiai naudojami tik smulkiems ekonominiams sandoriams, pavyzdžiui, mažmeninėje prekyboje).
Pinigų apyvartos greitis (pinigų apyvartumas) apskaičiuojamas visų per tam tikrą laikotarpį (pavyzdžiui, metus) įvykdytų mokėjimų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais bendrąją vertę dalijant iš šio laikotarpio pinigų kiekio apyvartoje. Pinigų apyvartos greitis parodo, kiek kartų per šį laikotarpį kiekvienas piniginis vienetas vidutiniškai dalyvauja ekonominiuose mainuose ir pakeičia savininką, tai yra kaip intensyviai šalies ūkyje juda pinigai.
Pinigų apyvartą veikiantys objektyvūs dėsningumai apibūdinami Greshamo dėsniu, I. Fisherio ir Kembridžo lygtimis (kiekybinė pinigų teorija) ir kitais dėsniais.
Pinigų apyvartą reguliuoja centriniai bankai pinigų politikos priemonėmis, didindami ar mažindami apyvartoje grynųjų ir negrynųjų pinigų kiekį, kuris yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių verslo aktyvumą bei prekių ir paslaugų gamybos mastą.
2047