pinig neutralùmas, ekonomikos teorijos principas, pagal kurį pinigai tik atlieka tarpininko funkciją prekių ir paslaugų mainuose, bet neturi jokio savarankiško poveikio ekonominės sistemos plėtrai.
Pinigų kiekio apyvartoje pokyčiai ilguoju laikotarpiu neveikia realiųjų nacionalinio ūkio rodiklių (prekių ir paslaugų gamybos masto bei jos struktūros, visuminės pasiūlos ir paklausos, užimtumo, ekonominių išteklių ir pajamų paskirstymo, realiųjų palūkanų normų ir kitų), keičiasi tik kainų ir darbo užmokesčio lygis (proporcingai pinigų kiekio apyvartoje didinimui ar mažinimui), valiutos kursas ir nominalieji (išreikšti vertine išraiška) ekonominiai rodikliai.
Klasikinės ekonomikos teorijos ir ypač monetarizmo atstovai teigia, kad trumpuoju laikotarpiu pinigų kiekio apyvartoje pokyčiai gali nulemti laikinuosius prekių ir paslaugų vartojimo struktūros pokyčius, bet ilguoju laikotarpiu jie veikia visų prekių ir paslaugų kainas, dėl to ekonomikoje vėl nusistovi tos pačios kainų proporcijos ir tokia pati vartojimo struktūra. Pinigų kiekio didinimas pinigų politikos priemonėmis ilguoju laikotarpiu neturi įtakos realiojo BVP dydžiui, jis lemia tik kainų lygio didėjimą. Norint išvengti infliacijos, monetarizmo atstovų nuomone, reikia didinti pinigų kiekį apyvartoje tokiu tempu, kokiu didėja realusis BVP (pinigų taisyklė). Keinsizmo ekonominė teorija pinigų neutralumo nepripažįsta, pagal ją pinigai yra svarbus ekonomikos plėtros veiksnys. Kainos ir darbo užmokestis yra nelankstūs ir reaguoja į pinigų kiekio apyvartoje pokyčius tik po tam tikro laikotarpio, pinigų apyvartos greitis yra nepastovus, dėl to pinigų kiekis apyvartoje nėra tiesiogiai proporcingas kainų lygiui. Centrinis bankas turi vykdyti aktyvią pinigų politiką: pinigų kiekio didinimas per ekonominį nuosmukį leidžia pakeisti visuminių išlaidų mastą, sumažinti paskolų palūkanas, padidinti užimtumą ir realųjį BVP, o jo mažinimas per ekonominį pakilimą – sumažinti ekonomikos perkaitimą ir sustabdyti infliaciją.
2047