pinig poltika, monetãrinė poltika, valstybės arba valstybių pinigų sąjungos ekonominės politikos dalis, kuri apima ekonominių procesų reguliavimą kontroliuojant pinigų kiekio apyvartoje ir pinigų kainos (palūkanų normų ir/ar nacionalinės valiutos kurso) pokyčius.
Pinigų politikos pagrindiniai tikslai – kainų pastovumas, ekonominis augimas, šalies ekonominius poreikius atitinkantis nacionalinės valiutos kursas.
Pinigų politiką formuoja ir įgyvendina centrinis bankas, suderindamas ją su vyriausybės vykdomos fiskalinės politikos tikslais ir priemonėmis. Kad pinigų politika būtų efektyvi, centrinis bankas turi būti nepriklausomas nuo vyriausybės, priimti sprendimus savarankiškai (pavyzdžiui, negali būti verčiamas didinti pinigų emisijos valstybės biudžeto deficitui finansuoti ar valstybės skolai padengti). Veikdami toje pačioje finansų rinkoje, centrinis bankas ir vyriausybė turi susitarti dėl vyriausybės skolinimosi programų parengimo, grynųjų pinigų ir vyriausybės vertybinių popierių emisijos organizavimo ir valdymo, antrinės vyriausybės vertybinių popierių rinkos reguliavimo ir skatinimo, pinigų atsargų planavimo ir kitų sprendimų, dėl kurių pinigų politika ir fiskalinė politika gali paveikti viena kitą.
Pinigų politikos svarbiausia problema – pinigų kiekio ir pinigų kainos negalima reguliuoti atskirai, bet koks poveikis vienam šių rodiklių neišvengiamai paveiks ir kitą, o stabilizuoti abu rodiklius vienu metu neįmanoma, todėl centrinis bankas turi suderinti abiejų rodiklių reguliavimą.
Pinigų politikos priemonių 3 svarbiausios grupės: atvirosios rinkos operacijos, nuolatinės skolinimo(si) galimybės ir privalomųjų atsargų reikalavimai. Atvirosios rinkos operacijos yra vyriausybės vertybinių popierių, kitų emitentų skolos vertybinių popierių, užsienio valiutų, kito finansinio turto pirkimas ir pardavimas finansų rinkoje komerciniams bankams. Pirkdamas šias vertybes už nacionalinę valiutą centrinis bankas didina pinigų kiekį apyvartoje ir komercinių bankų galimybes teikti paskolas, o parduodamas – mažina. Nuolatinės skolinimo(si) galimybės yra centrinio banko iš anksto nustatytomis sąlygomis komerciniams bankams suteiktos galimybės jų pačių iniciatyva skolintis iš centrinio banko, kai jiems trūksta lėšų (taip pat ir iškilus komercinių bankų bankroto grėsmei, kai centrinis bankas veikia kaip paskutinis skolintojas, kad išsaugotų visuomenės pasitikėjimą bankais), ir padėti indėlius centriniame banke, kai jie turi lėšų perteklių. Šia priemone centrinis bankas gali padidinti komercinių bankų galimybes teikti paskolas, skolindamas jiems lėšas palankesnėmis sąlygomis (pavyzdžiui, mažindamas palūkanų normą) arba sumažinti jas, kai komercinių bankų skolinimosi iš centrinio banko sąlygos yra sugriežtinamos. Privalomųjų atsargų reikalavimai – tai centrinio banko reikalavimai komerciniams bankams ne mažesnę nei nustatyta prisiimtų įsipareigojimų dalį laikyti likvidžiojo turto forma kaip privalomąsias atsargas. Didindamas ar mažindamas privalomųjų atsargų normą centrinis bankas gali atitinkamai mažinti arba didinti laisvus komercinių bankų išteklius, kurie naudojami paskoloms teikti, ir pinigų kiekį apyvartoje. Pinigų politika taip pat apima valiutų politiką – nacionalinės valiutos kurso reguliavimą.
Plėtojantis finansų rinkoms centrinis bankas turi taikyti vis lankstesnes pinigų politikos priemones pamažu atsisakydamas tiesioginio administracinio reguliavimo (pavyzdžiui, komercinių bankų teikiamų paskolų dydžio ar jų palūkanų normų ribojimo).
Pagal poveikį ekonomikai skiriama skatinamoji ir stabdomoji pinigų politika. Skatinamoji (ekspansinė, pigių pinigų) pinigų politika taikoma per ekonominį nuosmukį, kai komerciniai bankai dėl padidėjusios rizikos teikia mažiau paskolų bendrovėms ir gyventojams. Siekdamas atgaivinti ekonomiką centrinis bankas perka vyriausybės vertybinius popierius ir konvertuojamąsias užsienio valiutas, sumažina jo teikiamų paskolų komerciniams bankams palūkanas ir privalomųjų atsargų normą. Šalyje padidėja pinigų kiekis, sumažėja palūkanų normos, bendrovės ir gyventojai gali lengviau gauti paskolas iš komercinių bankų, kurios panaudojamos vartojimui ir investicijoms, dėl to didėja verslo aktyvumas, žmonių užimtumas ir BVP, ekonomika gali greitai išeiti iš recesijos. Stabdomoji (restrikcinė, brangių pinigų) pinigų politika vykdoma per ekonominį pakilimą, kai padidėjusi paskolų paklausa skatina infliaciją ir ekonomikos perkaitimą. Šiuo atveju centrinis bankas parduoda vyriausybės vertybinius popierius ir užsienio valiutas, padidina centrinio banko paskolų komerciniams bankams palūkanų normas ir privalomųjų atsargų reikalavimus, sumažindamas pinigų kiekį apyvartoje. Komerciniai bankai ima teikti mažiau paskolų, šalies ekonominis augimas kiek sulėtėja, bet sumažėja infliacija. Nepriklausomai nuo ekonominio ciklo fazės centrinis bankas turi siekti pinigų perkamosios galios ir nacionalinės valiutos kurso pastovumo, kuris garantuoja gyventojų ir bendrovių pasitikėjimą šalies pinigais. Palyginti su fiskaline politika, pinigų politika yra lankstesnė, ją galima nuolat keisti pagal šalies ūkio poreikius, dėl to pinigų politikos reikšmė reguliuojant ekonomiką didėja. Apie numatomą vykdyti pinigų politiką visuomenę rekomenduojama informuoti iš anksto, kad gyventojai ir bendrovės pakoreguotų savo lūkesčius dėl palūkanų normų ir kainų pokyčių ateityje.
Lietuvoje pinigų politiką formuoja ir vykdo Lietuvos bankas, kuris atlieka atvirosios rinkos operacijas, nustato kredito įstaigų privalomųjų atsargų reikalavimus, teikia joms paskolas litais ir priima iš jų indėlius, rediskontuoja jų turimus vekselius ir kitus skolos vertybinius popierius. Lietuvos banko pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Lietuvos bankas taip pat padeda įgyvendinti Vyriausybės ekonominę politiką, kiek ji neprieštarauja šiam pagrindiniam tikslui. Lietuvos banko galimybes vykdyti pinigų politiką sumažina Lietuvos pasirinktas valiutų valdybos modelis (lito susiejimas fiksuotu kursu su bazine užsienio valiuta: 1994–2002 su Jungtinių Amerikos Valstijų doleriu, nuo 2002 – su euru). Keisti pinigų kiekį apyvartoje Lietuvos bankas gali tik atitinkamai keisdamas aukso ir konvertuojamųjų užsienio valiutų atsargas. Fiksuotas lito kursas ilguoju laikotarpiu leido Lietuvos bankui garantuoti santykinį kainų pastovumą vidaus ir užsienio prekyboje (tai labai svarbu Lietuvai kaip nedidelei valstybei su labai atvira ekonomika). Įvedus Lietuvoje eurą ir Lietuvai įstojus į Europos Sąjungos Ekonominę ir pinigų sąjungą, pinigų politikos formavimą perėmė Europos centrinis bankas, Lietuvos bankas tapo tik jos įgyvendinimo institucija.
2047