pinig refòrma, valstybės vykdomas visiškas arba dalinis pinigų sistemos pertvarkymas siekiant pagerinti šalies finansinę padėtį, sureguliuoti pinigų apyvartą, stabilizuoti nacionalinę valiutą.
Rūšys ir vykdymo būdai
Pinigų reforma gali būti vykdoma defliacijos, nulifikacijos, denominacijos, devalvacijos ar revalvacijos būdu. Radikaliausia pinigų reformos atmaina – visiškai naujos pinigų sistemos sukūrimas įvedant naują valiutą (pavyzdžiui, atsiradus naujai valstybei, sujungus dviejų ar daugiau valstybių pinigų sistemas į pinigų sąjungą su bendra valiuta). Vykdant dalinę pinigų reformą gali būti pakeisti tik pavieniai pinigų sistemos elementai, pavyzdžiui, piniginiai ženklai (kai senojo pavyzdžio banknotai ir monetos keičiami naujais), jų emisijos tvarka, piniginio vieneto pavadinimas, nacionalinės valiutos kursas (ar jos aukso turinys).
Priežastys
Pinigų reformų svarbiausios priežastys – šalies ekonominis ir finansinis nestabilumas, didelis grynųjų pinigų apyvartoje trūkumas arba perteklius, pinigų nuvertėjimas (ypač dėl hiperinfliacijos) ir gyventojų nepasitikėjimas jais, politinės valdžios pasikeitimas (kai dėl to ankstesnės valdžios išleisti pinigai nebelaikomi teisėta mokėjimo priemone), naujų nepriklausomų valstybių susikūrimas ir būtinybė įtvirtinti jų ekonominį savarankiškumą įvedant nacionalinę valiutą.
Istorija
Pinigų reformos žinomos jau nuo antikos laikų. Iki 19 a. vidurio, kol apyvartoje vyravo metaliniai pinigai, pinigų reformos dažniausiai buvo vykdomos nukalant naujo pavyzdžio arba naujo pavadinimo monetas, išimant iš apyvartos nuvertėjusias monetas ir pakeičiant jas visavertėmis. 19 a. antroje pusėje kai kurios šalys (Vokietija 1871–1873, Jungtinės Amerikos Valstijos 1873, Rusijos imperija 1895–1897, Japonija 1897, Argentina 1899 ir kitos) įvykdė pinigų reformas pereidamos prie aukso standarto.
Nauja pinigų reformų banga kilo po Pirmojo pasaulinio karo, kai dėl finansinių sunkumų ir aukso trūkumo dauguma pasaulio valstybių turėjo devalvuoti nacionalinę valiutą, atsisakyti popierinių pinigų keitimo į auksą ir išimti iš apyvartos aukso monetas. Ypač radikalios pinigų reformos vyko 1922–1924 SSRS ir 1923–1924 Vokietijoje, kur popieriniai pinigai dėl hiperinfliacijos tapo beverčiai (1924 SSRS 50 mlrd. senųjų rublių buvo keičiama į vieną naująjį rublį, Vokietijoje 1000 mlrd. senųjų markių prilyginta vienai naujajai).
Po Antrojo pasaulinio karo pinigų reformos buvo susijusios su beveik visų pasaulio valiutų devalvacija, ekonomine suirute, vokiečių ir japonų okupacinės valdžios išleistų pinigų išėmimu iš apyvartos. Pinigų reformos taip pat įvyko visose šalyse, kur į valdžią atėjo komunistų partijos (keičiant senojo pavyzdžio pinigus į naujuosius vienas pagrindinių tikslų buvo pakirsti turtingųjų socialinių sluoksnių ekonominę galią anuliuojant jų santaupas: laisvai keisti leista tik ribotas pinigų sumas, visos sumos, didesnės už nustatytą limitą, buvo įšaldomos bankų sąskaitose). 20 a. antroje pusėje pinigų reformų dar padaugėjo įvedant nacionalinę valiutą valstybėse, kurios tapo nepriklausomos suirus kolonijinei sistemai, SSRS, Jugoslavijai, Čekoslovakijai.
21 a. pradžioje išsivysčiusiose Vakarų šalyse pinigų reformos dažniausiai įgyvendinamos siekiant paskatinti ekonominį augimą padidinus pinigų kiekį apyvartoje, pagerinti piniginių ženklų kokybę, labiau apsaugoti juos nuo falsifikavimo, kovoti su nelegaliomis pajamomis. Trečiojo pasaulio valstybėse pinigų reformos vyksta gerokai dažniau dėl jų valiutų nepastovumo ir infliacijos.
Pinigų reformos Lietuvoje
Lietuvoje pirmąją pinigų reformą įvykdė Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras 1495, nukaldindamas visaverčius lietuviškus denarus ir pusgrašius, kurie pradėjo išstumti iš apyvartos tribriaunius lydinius, Prahos grašius ir ankstesnes Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetas. Per Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo pinigų reformą (1535–1536) nukaldinti grašiai apyvartoje pakeitė visus ankstesnius vietinius pinigus. 1580 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro pinigų reforma suvienodino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetas, jų išvaizdą, monetinę pėdą ir kalimo tvarką, nustatė jų ir Lenkijos monetų keitimo kursą.
Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos ir įvedus Rusijos rublį 1839–1843 įvykdyta pinigų reforma, kuri Rusijos imperijos pinigų sistemoje įtvirtino sidabro monometalizmą. Galutinai stabilizuoti pinigų vertę pavyko tik per 1895–1897 finansų ministro S. Vittės pinigų reformą, kai Rusijos imperijoje buvo įvestas aukso monetų standartas laisvai keičiant į auksą visus popierinius pinigus.
Nepriklausomoje Lietuvoje pinigų reforma įgyvendinta 1922 vietoj nuvertėjusių auksinų įvedus nacionalinę valiutą – litą.
SSRS okupacijos metais sovietinio rublio denominacija vyko 2 kartus: 1947 (senojo pavyzdžio rubliai, nuvertėję per Antrąjį pasaulinį karą, pakeisti naujais santykiu 10:1, išskyrus indėlius bankuose ir taupomosiose kasose, kurie buvo keičiami daug palankesniu kursu: gyventojų indėliai iki 3000 rublių ir visi valstybinių įmonių indėliai – santykiu 1:1, gyventojų indėliai nuo 3000 iki 10 000 rublių – 3:2, didesni kaip 10 000 rublių – 2:1) ir 1961 (visi grynieji pinigai ir indėliai vėl pakeisti naujo pavyzdžio rubliais santykiu 10:1, ta pačia tvarka perskaičiuotos visų prekių ir paslaugų kainos, darbuotojų darbo užmokestis, pensijos ir kitos socialinės išmokos, fizinių ir juridinių asmenų piniginės prievolės).
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę SSRS rubliai liko apyvartoje, dėl to šalies ūkį palietė ir 1991 įvykdyta SSRS pinigų reforma, kai stambiausi 50 ir 100 rublių banknotai per trijų dienų laikotarpį buvo išimti iš apyvartos pakeičiant juos mažesnio nominalo banknotais (šia priemone siekta sumažinti pinigų kiekį apyvartoje ir prekių deficitą, bet faktiškai ji tik dar labiau pakirto žmonių pasitikėjimą SSRS pinigais). Spartėjanti infliacija privertė Lietuvos vyriausybę pertvarkyti visą šalies pinigų sistemą: 1992 SSRS rubliai pakeisti laikinaisiais lietuviškais pinigais talonais (santykiu 1:1), 1993 įvesta nuolatinė nacionalinė valiuta – litas (100 talonų = 1 litas) tapo vienintele teisėta mokėjimo priemone. Siekiant garantuoti lito pastovumą jis 1994–2002 fiksuotu kursu buvo susietas su Jungtinių Amerikos Valstijų doleriu, nuo 2002 – su euru. 2015 Lietuvoje įvestas euras.
S. Kropas, R. Kropienė Europos pinigai Vilnius 2005; M. Rothbard The Mystery of Banking New York 1983; M. Rowbotham The Grip of Death: A Study of Modern Money, Debt Slavery and Destructive Economics Charlbury 1998.
2638