pinig sjunga, dviejų ar daugiau valstybių susitarimas naudoti bendrąją valiutą (visiškai naują ar jau įvestą vienoje iš šių valstybių) tarpusavio atsiskaitymams, dažnai taip pat ir vidaus rinkose.
Pinigų sąjunga leidžia jai priklausančioms šalims sustiprinti bendrąją valiutą, išvengti nacionalinių valiutų kursų svyravimo rizikos ir jų keitimo išlaidų tarpusavio atsiskaitymuose, plėtoti ekonominį bendradarbiavimą, bet mažina nacionalinių vyriausybių galimybę vykdyti savarankišką pinigų politiką, gauti senjoražo pajamas iš nacionalinių valiutų emisijos. Kai kurios šalys iki įstojimo į pinigų sąjungą susieja savo nacionalinę valiutą su bendrąja pinigų sąjungos valiuta, siekdamos stabilizuoti nacionalinės valiutos kursą ir patenkinti kitas nustatytas stojimo sąlygas (pavyzdžiui, Europos Sąjungoje – Maastrichto konvergencijos kriterijus).
Pinigų sąjungų ypač padaugėjo 20 a. anroje pusėje, jos kūrėsi pagal ankstesnių monetinių sąjungų, valiutos blokų ir valiutos zonų pavyzdžius. 21 a. pradžioje labiausiai žinoma pinigų sąjunga – Europos Sąjungos Ekonominė ir pinigų sąjunga, kurios šalių narių nacionalinės valiutos pakeistos euru (2010 jai priklausė 16 Europos Sąjungos valstybių, dar kelios, tarp jų ir Baltijos valstybės, siekia į ją įstoti; eurą taip pat įsivedė Andora, Juodkalnija, Kosovas, Monakas, San Marinas, Vatikanas). Kitos žymesnės pinigų sąjungos: Jungtinių Amerikos Valstijų dolerio zona (įkurta 1904, Jungtinių Amerikos Valstijų doleris naudojamas kaip rezervinė valiuta tarpusavio ir vidaus atsiskaitymams, apima Jungtines Amerikos Valstijas ir joms pavaldžias teritorijas, Bahamas, Didžiosios Britanijos Mergelių salas, Ekvadorą, Maršalo Salas, Mikroneziją, Palau, Panamą, Rytų Timorą, Salvadorą, Terkso ir Kaikoso salas), Didžiosios Britanijos svaro sterlingų zona (įkurta 1939, apima Didžiąją Britaniją ir 11 jai pavaldžių teritorijų), Indijos rupijos zona (įkurta 1974, apima Indiją, Butaną ir Nepalą), Australijos dolerio zona (įkurta 1966, apima Australiją, Kiribatį, Nauru ir Tuvalu), Naujosios Zelandijos dolerio zona (įkurta 1967, apima Naująją Zelandiją, tris jai pavaldžias teritorijas ir Pitkerno salas), Bendroji valiutos zona (įkurta 1974, bendroji valiuta – Pietų Afrikos Respublikos randas, apima Pietų Afrikos Respubliką, Lesotą, Namibiją ir Svazilandą), Centrinės Afrikos ekonominė ir pinigų bendrija (įkurta 1945, bendroji valiuta – Centrinės Afrikos CFA frankas – frankas, apima Centrinės Afrikos Respubliką, Čadą, Gaboną, Kamerūną, Kongą, Pusiaujo Gvinėją), Vakarų Afrikos ekonominė ir pinigų sąjunga (įkurta 1945, bendroji valiuta – Vakarų Afrikos CFA frankas, apima Beniną, Bisau Gvinėją, Burkina Fasą, Dramblio Kaulo Krantą, Malį, Nigerį, Senegalą, Togą), Rytų Karibų pinigų sąjunga (įkurta 1965, bendroji valiuta – Rytų Karibų doleris, apima Angiliją, Antigvą ir Barbudą, Dominiką, Grenadą, Montseratą, Sent Kitsą ir Nevį, Sent Lusiją, Sent Vinsentą ir Grenadinus), Singapūro ir Brunėjaus pinigų sąjunga (įkurta 1967, apima abi šias šalis), CFP franko (frankas) zona (įkurta 1945, apima Naująją Kaledoniją, Prancūzijos Polineziją, Valisą ir Futūną). 2008 prasidėjus pasaulinei finansinei krizei, didėjant pasaulio valiutos atsargų persiskirstymui iš išsivysčiusių Vakarų valstybių į Kiniją, Indiją, Rusiją, Braziliją, Artimuosius Rytus, suaktyvėjo pastangos sudaryti naujas pinigų sąjungas (visų pirma Jungtinių Amerikos Valstijų dolerio įtakai sumažinti) Lotynų Amerikoje, Pietryčių Azijoje, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalyse ir kitur. 2010 Bolivija, Kuba ir Nikaragva numatė įkurti Lotynų Amerikos ir Karibų baseino šalių pinigų sąjungą su bendrąja elektronine valiuta sukre, Arabijos įlankos šalys planavo 2013 įvesti bendrąją valiutą (haliji), 2019 buvo numatyta įkurti Australazijos pinigų sąjungą ir Pietų Amerikos pinigų sąjungą. Vyksta derybos dėl bendrųjų piniginių vienetų įvedimo Arabų lygos šalyse (dinaras), Šiaurės Amerikoje (amero) ir Azijoje.
2638