pinig sistemà, istoriškai susiklosčiusi ir teisės aktais įtvirtinta pinigų apyvartos organizavimo ir reguliavimo šalyje arba valstybių pinigų sąjungoje tvarka.
Pinigų sistemos sudedamosios dalys
Pinigų sistemą sudaro piniginis vienetas (dažniausiai dalijamas į mažesnes dalis, pavyzdžiui, 1 Jungtinių Amerikos Valstijų doleris lygus 100 centų, 1 Rusijos rublis lygus 100 kapeikų), jo vertė (oficialiai nustatytas nacionalinės valiutos kursas ar aukso turinys), piniginiai ženklai (įvairių nominalų popieriniai pinigai ir monetos), pinigų emisijos, jų padengimo, grynųjų ir negrynųjų pinigų apyvartos tvarka, pinigų apyvartą reguliuojančios valstybinės institucijos (centrinis bankas, valstybės iždas).
Pinigų sistemų rūšys
Pinigų sistemų dvi svarbiausios rūšys – valiutinio metalo apyvartos sistema (monometalizmas arba polimetalizmas, kai visuotiniu ekvivalentu pripažįstami taurieji metalai, iš jų kalamos visavertės monetos yra pinigų sistemos pagrindas, o popieriniai pinigai laisvai keičiami į auksą ar sidabrą) ir popierinių pinigų apyvartos sistema (pagrįsta banknotais ir/ar iždo bilietais, kurių vertė nėra siejama su tauriaisiais metalais).
Pinigų sistemos pasaulyje
21 a. pradžioje nė vienoje pasaulio valstybėje nėra valiutinio metalo apyvartos, grynųjų pinigų funkcijas atlieka tik popieriniai pinigai ir biloninės monetos, išsivysčiusiose šalyse vyrauja negrynųjų pinigų apyvarta. Pinigų sistemos pastovumas ir patikimumas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių prekių ir paslaugų mainų patogumą, verslo aktyvumą ir šalies ekonominę gerovę.Ankstyvosios pinigų sistemos rėmėsi pinigais, pagamintais iš valiutinių metalų (įvairiais istoriniais laikotarpiais – bronzos, geležies, vario, sidabro, aukso ir kitų). 16–18 a. pasaulyje vyravo aukso ir sidabro bimetalizmas, 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje – aukso standartas.
20 a. 4 dešimtmetyje dėl Didžiosios depresijos dauguma valstybių (išskyrus Jungtines Amerikos Valstijas) popierinius pinigus nustojo keisti į auksą. Nacionalinių valiutų aukso turinys buvo nustatomas tik tarptautiniams atsiskaitymams (1944 šią sistemą įtvirtino Bretton Woodso susitarimas). Nuo 20 a. 8 dešimtmečio pagal Jamaikos valiutinį susitarimą pinigų vertė negali būti siejama su auksu, ją lemia nacionalinės valiutos kursas, kuris gali būti slankus (laisvai svyruoja priklausomai nuo valiutų rinkos sąlygų) arba fiksuotas (susietas su užsienio valiuta, kelių užsienio valiutų krepšeliu, Tarptautinio valiutos fondo specialiosiomis skolinimosi teisėmis).
Pinigų sistema Lietuvoje
Lietuvoje pinigų emisijos ir jų apyvartos reguliavimo teisę turi tik Lietuvos bankas. Įvedus litą apyvartoje buvo 10, 20, 50, 100, 200 ir 500 litų banknotai, 1, 2, 5, 10, 20, 50 centų ir 1, 2, 5 litų monetos. Išleisti į apyvartą grynieji pinigai buvo visiškai padengti Lietuvos banko aukso ir konvertuojamųjų užsienio valiutų atsargomis. Oficialus lito kursas buvo nustatomas pasirinktos bazinės valiutos atžvilgiu (nuo 2002 02 01 litas susietas su euru pastoviu santykiu 3,4528:1). Pagerėjus šalies ekonominei būklei ir įvykdžius Maastrichto konvergencijos kriterijus 2015 įvestas euras įtraukiant Lietuvos pinigų sistemą į Europos Sąjungos Ekonominę ir pinigų sąjungą.
2047