pinig taisỹklė, pastovios antiinfliacinės pinigų politikos taisyklė, kurią 1960 suformulavo M. Friedmanas.
Pagal kiekybinę pinigų teoriją, pinigų kiekio apyvartoje pokyčiai nekintant kitiems veiksniams (nacionalinės gamybos mastui ir piniginio vieneto apyvartos greičiui) lemia prekių ir paslaugų kainų pokyčius, dėl to infliacijos svarbiausia priežastis yra nepagrįstas pinigų kiekio apyvartoje didinimas. M. Friedmanas pasiūlė kiekvienais metais, neatsižvelgiant į ekonominio ciklo fazę ir sezoninius ekonomikos svyravimus, didinti pinigų kiekį pastoviu tempu, kuris turi būti lygus realiojo BVP vidutiniam augimui per metus ilguoju laikotarpiu (3–5 %). Centrinis bankas turi nustatyti šį pastovų pinigų kiekio didinimo tempą iš anksto ir skelbti jį viešai – šitaip gyventojai bus garantuoti dėl pinigų perkamosios galios ateityje, sumažės cikliniai ekonomikos svyravimai, o infliacija ilguoju laikotarpiu bus artima 0. Praktinėje centrinių bankų veikloje pinigų taisyklė nėra griežtai vykdoma, bet daugelio valstybių centriniai bankai nustato ir iš anksto skelbia būsimojo pinigų kiekio didinimo minimalią ir maksimalią ribas.