pinig teòrijos, mokslinės koncepcijos, aiškinančios pinigų esmę, jų funkcijas, apyvartos dėsnius ir poveikį ekonomikai, pinigų politiką.
Ankstyvosios pinigų teorijos
Pinigų teorijos pradėtos kurti jau prieš kelis tūkstantmečius, nes pinigų (iš pradžių natūrinių, vėliau metalinių) atsiradimas tapo viena svarbiausių aplinkybių, kurios lėmė pirmykštės bendruomenės irimą ir su juo susijusius radikalius žmonijos ekonominės ir socialinės gyvensenos pokyčius. Anksčiausiai atsirado prekinė pinigų teorija, pagal kurią pinigai yra prekė, naudojama žmonių kaip visuotinis ekvivalentas, o pinigų perkamąją galią lemia jų naudingosios savybės ir rinkos vertė (pvz., Aristotelis aiškino metalų kaip pinigų atsiradimą jų vidiniu naudingumu ir tinkamumu atlikti mainų tarpininko funkcijas).
16–18 a. vyraujančia tapo metalistinė pinigų teorija, akcentuojanti visaverčių aukso ir sidabro monetų svarbą pinigų apyvartoje (jos modifikacija buvo aukso standarto koncepcija, kuri gyvavo iki 20 a. vidurio).
Plėtojantis kapitalistinei gamybai ir plintant popieriniams pinigams susiformavo nominalistinė pinigų teorija, kuri teigė, kad pinigai yra tik sutartinis vienetas, pagrįstas žmonių pasitikėjimu valstybe ir jos emisijos banku, todėl valstybė savo nuožiūra gali nustatyti nacionalinės valiutos kursą ir pinigų kiekį apyvartoje neatsižvelgdama į pinigų perkamąją galią.
Kiekybinė pinigų teorija
20 a. išpopuliarėjo kiekybinė pinigų teorija (viena jos atmainų tapo monetarizmas), pagal kurią pinigų vertę lemia jų kiekis apyvartoje. Pinigų apyvartoje vyrauja vadinamieji blogieji (nevisaverčiai) pinigai, o vadinamieji gerieji (vertingesni) kaupiami (Greshamo dėsnis). Kiekybinę pinigų teoriją 20 a. pirmoje pusėje plėtojo K. G. Casselis, I. Fisheris, J. M. Keynesas, kurie skyrė nominalią pinigų vertę (išreikštą piniginių vienetų suma) ir jų realią vertę (faktinę perkamąją galią), t. p. laikėsi nuomonės, kad pinigų pasiūla tiesiogiai veikia prekių kainas ar perkamą jų kiekį, o netiesiogiai – ir užimtumą, kainos susiformuoja pinigų apyvartos procese, infliaciją pirmiausia lemia pinigų emisija (o ne jų kiekio ir prekių bei paslaugų visumos atitikimas), t. p. (pasak J. M. Keyneso) perteklinė paklausa. Pinigų nuvertėjimo grėsmę jie siūlė mažinti didinant mokesčius, mažinant darbo užmokestį (vadinamoji kainų spiralės teorija), t. p. didinant užimtumą per valstybinius užsakymus ir kitas vyriausybės išlaidas. Pinigų srautų skatinamąjį poveikį ekonominiam augimui J. R. Hicksas ir P. A. Samuelsonas aiškino multiplikatoriaus ir akceleratoriaus principų sąveika.
Kiekybinę pinigų pasiūlos ir paklausos koncepciją (daugiausia remdamiesi neoliberaliąja doktrina) pagilino M. Friedmanas, F. A. von Hayekas ir K. G. Myrdalis, kurie išplėtojo monetarinių svyravimų aiškinimus. M. Friedmanas savo pinigų teoriją grindė pastovaus vartojimo koncepcija ir prielaida, kad pinigų paklausa priklauso nuo pajamų ir palūkanų normų, o palūkanų norma – nuo kapitalo produktyvumo ir laiko preferencijų, ir rekomendavo didinti pinigų pasiūlą proporcingai BVP augimui (pinigų taisyklė).
Kitos pinigų teorijos
J. Tobinas sukūrė finansinio portfelio pasirinkimo teoriją pinigų pusiausvyrai garantuoti, M. H. Milleris ir W. F. Sharpe’as – portfelinių investicijų ir kapitalo aktyvų apmokestinimo modelius, R. A. Mundellis išplėtojo optimaliųjų valiutų zonų koncepciją ir nustatė fiskalinės bei pinigų politikos taikymo prielaidas ekonomikos stabilumui garantuoti. Neokeinsistas Nicholas Gregory Mankiw (Jungtinės Amerikos Valstijos) rekomendavo centriniam bankui įgyvendinti aktyvią pinigų politiką, paskolų palūkanų normas derinti su pinigų pasiūlos reguliavimu siekiant palaikyti dinamine pusiausvyra pagrįstą ekonomikos plėtrą.
Pinigų teorijos Lietuvoje
Lietuvoje pinigų teorijos buvo plėtojamos 16 a. kartu su merkantilizmo idėjomis A. A. Olizarowskio, P. Skargos paskaitose. A. Volanas, M. Smigleckis pagrindė prekių ir pinigų kainų, palūkanų susidarymą. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje H. Stroynowskis, J. Znoska, J. Vaškevičius nagrinėjo finansų pagrindus remdamiesi A. Smitho teorija. 20 a. 3–4 dešimtmečiais Dz. Budrys ir J. Bučas pagrindė mokestinį pajėgumą, V. R. Jurgutis – nacionalinės finansų sistemos kūrimą ir lito įvedimo bei pinigų politikos prielaidas.
20 a. pabaigoje Lietuvai atgaunant nepriklausomybę S. Uosis pagrindė nacionalinės valiutos – lito – atkūrimo būtinybę siekiant atskirti šalies ekonomiką nuo SSRS ūkio sistemos. Pinigų perkamosios galios paritetų tarptautinius palyginimus atliko A. Vasiliauskas. Pinigų teorinius tyrimus skelbė ir jų srautų modelius kūrė V. Vaškelaitis, Algė Budrytė, S. Kropas, finansų rinkų teorinius ir taikomuosius tyrimus atliko A. V. Rutkauskas, K. Levišauskaitė, Gediminas Rasimavičius. Pinigų teorijų ir bankininkystės plėtotės istorijai skirti V. Terlecko ir Egidijos Laumenskaitės darbai.
R. Čiegis Ekonominių teorijų istorija Vilnius 2006; J. S. Mill Principles of Political Economy London 1848; I. Fisher The Purchasing Power of Money New York 1911; L. H. von Mises Theorie des Geldes und der Umlaufsmittel Wien 1912; J. M. Keynes Treatise on Money 2 vol. London 1930; J. R. Hicks Value and Capital Oxford 1939; F. Perroux La valeur Paris 1943; G. J. Stigler The Theory of Competitive Price New York 1946; M. Friedman, A. J. Schwartz A Monetary History of the United States, 1867–1960 Princeton 1963; D. Duwendag ir kt. Geldtheorie und Geldpolitik in Europa Berlin 1999; M. Friedman The Optimum Quantity of Money Chicago 2005.
2638