Pnskas (bltr. Пінск, rus. Пинск, Pinsk), miestas Baltarusijos pietuose, Bresto srityje, į rytus nuo Bresto; rajono centras.
Pinskas
126 300 gyventojų (2020). Pinskas įsikūręs Polesės žemumoje, prie Pinos ir Pripetės santakos. Per Pinską eina Bresto–Gomelio geležinkelis ir plentas.
Chemijos (buitinės chemijos priemonių, dirbtinės odos, lako, dažų), tekstilės (trikotažo, verpimo, šiauštinių ir lininių audinių), maisto (malimo, mėsos, pieno, vyno), poligrafijos pramonė, liejimo, presavimo įrenginių, baldų, faneros, medienos drožlių plokščių, parketo, laikrodžių, kombinuotųjų pašarų gamyba. Polesės valstybinis universitetas (įkurtas 2006). Baltarusijos Polesės muziejus.
Architektūra
Jėzuitų kolegija (1651–75), Pranciškonų vienuolynas (18 a.) su Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų katedra (1695–1730, fasadas 1766, varpinė apie 1817), Bernardinų vienuolynas (19 a.) su bažnyčia (1786, nuo 1832 cerkvė), sinagoga (16–17 a.), rūmai (1790, architektas K. Schildhausas).
2271
Istorija
Jėzuitų kolegijos pastatas Pinske
Metraščiuose minimas nuo 1097. Iki 12 a. vidurio Turovo kunigaikštystės miestas, vėliau Pinsko kunigaikštystės centras. Apie 1318 prijungtas prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. 15 a. pabaigoje mieste susidarė viena didžiausių Palenkėje žydų bendruomenių. Nuo 1569 apskrities centras. 1581 Pinskas gavo Magdeburgo teisę. Nuo 18 a. pabaigos žinomas chasidizmo centras. Po Abiejų Tautų Respublikos II padalijimo 1793 atiteko Rusijai. 1795–99 ir nuo 1925 Pinskas – katalikų vyskupijos centras. 1915 09–1919 01 okupuotas Vokietijos kariuomenės. Per 1919–20 Lenkijos ir Sovietų Rusijos karą dėl Pinsko vyko mūšiai.
1920–39 buvo užimtas Lenkijos. 1921 vaivadijos centras (po gaisro centras perkeltas į Brestą). Buvo Lenkijos karinio laivyno upių flotilės bazė. Tarpukariu sionistų judėjimo centras (1939 žydai sudarė 70 % miesto gyventojų). 1939 09 užimtas SSRS kariuomenės ir perduotas Baltarusijos Sovietų Socialistinei Respublikai. 1941 06–1944 07 vėl okupuotas Vokietijos kariuomenės. 1941 07 naciai sušaudė apie 11 000 Pinsko žydų.
1897 Pinskas turėjo 28 000, 1939 – 36 000, 1980 – 93 000 gyventojų.
Lietuviai
2–1 tūkstantyje prieš Kristų į šiaurę nuo Pripetės ir Bugo upių gyveno baltai. Į pietus nuo Pinsko baigiasi plotas, kur yra baltiškos kilmės vandenvardžių. Į Pinsko kraštą keliantis drevlianų genčiai baltų kalba čia galėjo išlikti iki 8 amžiaus.