Pnsko kunigaikštỹstė, 12 a. antros pusės–14 a. pradžios Rusios dalinė kunigaikštystė, 14 a. pradžios–16 a. vidurio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštystė.
Apėmė teritoriją prie Pripetės aukštupio ir tarp jos intakų Jaseldos ir Horynės žemupių.
1174 atskilo nuo Turovo kunigaikštystės. Centras – Pinskas. Pirmasis kunigaikštis – Turovo kunigaikščio Jurijaus Jaroslavičiaus sūnus Jaroslavas Jurjevičius. 1174 jis dalyvavo Vladimiro kunigaikščio Andriejaus Bogoliubovo žygyje į Kijevą, 1183 – Kijevo kunigaikščio Sviatoslavo žygyje prieš polovcus. 1190–1204 Pinsko kunigaikštystę valdė Jaroslavo brolis Jaropolkas, nuo 1204 – Vladimiras (Jaroslavičius?), kuris per kovas dėl Vladimiro‑Voluinės kunigaikštystės lenkų buvo paimtas į nelaisvę.
Lietuvą valdant Mindaugui (apie 1236–63) Pinsko kunigaikštystė pateko į jos įtaką. 1205, 1241, 1246, 1253, 1262 per kunigaikštystės teritoriją kovoti su Voluine žygiavo lietuvių kariuomenė. 1263 nužudžius Mindaugą jo sūnus Vaišelga (Vaišvilkas) pabėgo į Pinską. Apie 1318 Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas prijungė Pinsko kunigaikštystę prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Kunigaikštystę valdė jo vyriausiasis (ar antrasis) sūnus Narimantas (m. 1348), vėliau, iki 15 a. pradžios, – jo palikuoniai Narimantaičiai, 15 a. pirmoje pusėje – Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis. 1471 Pinsko kunigaikštystė atiteko Kijevo kunigaikščio Simono Olelkaičio našlei Marijai. 1519 Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis Pinsko kunigaikštystę dovanojo žmonai Bonai Sforzai. 1556 ji atiteko jų sūnui Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, kuris kunigaikštystę pavertė seniūnija. Po 1564–66 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorinių administracinių reformų Pinsko kunigaikštystės teritorija priklausė Brastos vaivadijos Pinsko apskričiai.
415