Lavrov Piotr (rus. Пётр Лавров; Piotras Lavròvas) 1823 06 14Melechovo (Pskovo sritis) 1900 02 06Paryžius, rusų sociologas, filosofas, narodnikystės ideologas. Kilęs iš bajorų. Pulkininkas (1858).
Išsilavinimas ir veikla
1842 baigęs Artilerijos akademiją Sankt Peterburge 1844–66 joje dėstė. 1862 įstojo į organizaciją Zemlia i volia. 1867 ištremtas į Vologdos guberniją, 1870 pabėgo į Vakarų Europą. Įstojo į I Internacionalą. 1873–77 Ciuriche leido narodnikų žurnalą Vperjod, 1883–86 – žurnalą Vestnik Narodnoj Voli.
Istorijos filosofija
P. Lavrovo pagrindinės tezės (pažiūroms daugiausia įtakos turėjo pozityvizmas) išdėstytos 1868–69 tremtyje parašytuose Istoriniuose laiškuose. Istorinę evoliuciją jis suvokė kaip kultūros, sustingusios visuomenės sandaros, pagrįstos religija ir papročiais, virsmą į dinamišką civilizaciją, kurioje religiją pakeičia mokslas, papročius – teisė. Anot P. Lavrovo, svarbiausias pažangos veiksnys – kritiškai mąstančios asmenybės, turinčios pasiaukoti dėl savo subjektyvaus idealo – visuomenės teisingumo – įgyvendinimo, nes už jų privilegijas žmonės sumokėjo krauju ir kančiomis (vadinamosios skolos liaudžiai teorija). Šiomis idėjomis pagrįsta narodnikų istorinės misijos samprata. P. Lavrovas buvo visuomeniškai angažuoto meno šalininkas.
Piotr Lavrov
Kiti veikalai
Kiti svarbesni veikalai: Hėgelizmas (Gegelizm 1859), Praktinės filosofijos klausimų apybraižos (Očerki voprosov praktičeskoj filosofii 1859), Valstybinis elementas būsimoje santvarkoje (Gosudarstvennyj ėlement v buduščem obščestve 1876), Socialinė revoliucija ir dorovės uždaviniai (Social′naja revoljucija i zadači nravstvennosti 1884), Istorijos suvokimo uždaviniai (Zadači ponimanija istorii 1898), Svarbiausi minties istorijos momentai (Važnejšie momenty v istorii mysli 1903).