Veriovkin Piotr (Пётр Верёвкин, Piotras Veriòvkinas) 1862 01 05Tula 1946 02 18prie Maggiore ežero (Italija), carinės Rusijos valdininkas Lietuvoje. M. von Werefkin brolis. Tėvui generolui Vladimirui Veriovkinui (1821–96) išėjus į atsargą 1868–79 su tėvais gyveno Vilniuje. 1882 baigė Sankt Peterburgo imperatoriškąjį kadetų (pažų) korpusą (mokėsi su būsimu imperatoriumi Nikolajumi II). 20 a. pradžioje paskirtas Kauno vicegubernatoriumi. Pasak kai kurių šaltinių, 1903 kartu su Vilniaus generalgubernatoriumi P. Sviatopolku-Mirskiu įtikinėjo Nikolajų II, atvykusį į Lietuvą pamedžioti, panaikinti lietuvių spaudos draudimą. 1904–12 Kauno gubernatorius. Suprato vietos gyventojų reikalus, todėl ne taip aklai vykdė caro valdžios politiką, rėmė Stačiatikių Bažnyčią, bet palaikė lietuvių tautinį judėjimą. Buvo Kauno gubernijos Raudonojo Kryžiaus valdybos pirmininkas.
Piotr Veriovkin
Jo žmona S. Veriovkina vadovavo valdybai pavaldžiam Rusijos Raudonojo Kryžiaus Kauno ponių komitetui (įkurtas 1882), kurio pastangomis 1902 buvo atidaryta vaistinė, 1904 – akių ligų gydykla, ambulatorija, įsteigti laikini gailestingųjų seserų kursai, 1905 – atidarytas lazaretas, 1908 – ligoninė (30 lovų, nuo 1910 – 50 lovų). 1912–15 P. Veriovkinas buvo Vilniaus gubernatorius. 1915 paskirtas Estijos gubernatoriumi. Prieš išvykdamas pasirūpino, kad Utenos cerkvės turtas būtų evakuotas į Estiją (1926 grąžintas). Po Spalio perversmo (1917) 1918 bolševikų valdžios suimtas ir įkalintas Sankt Peterburgo Petropavlovsko tvirtovėje. Padedamas socialdemokratų gavo karo pabėgėlio iš Lietuvos statusą ir 1919 grįžo į Lietuvą. Apsigyveno tėvui už karinius nuopelnus 1879 dovanotame Vyžuonėlių dvare netoli Utenos (jį pavadino Blagodat), vertėsi žemės ūkiu, išmoko lietuvių kalbą, rūpinosi, kad Utenoje būtų pastatyta pieninė. 1940 sovietų valdžiai nacionalizavus dvarą suimtas. Pabėgęs iš kalėjimo slapstėsi Kaune. 1942 pasitraukė iš Lietuvos.