Pirėnai

Pirnai (pranc. Pyrénées, isp. Pirineos, katalonų k. Pirineus), kalnai, skiriantys Pirėnų pusiasalį nuo Europos pagrindinės žemyninės dalies, Prancūzijos ir Ispanijos pasienyje, Andoroje. Ilgis nuo Biskajos įlankos iki Viduržemio jūros 450 kilometrų. Plotis nuo 20 iki 110 km (centrinėje dalyje). Aukščiausios viršūnės – Aneto kalnas (3404 m), Posetso kalnas (3371 m), Monte Perdido (3355 metrai). Skirstomi į Vakarų Pirėnus (tarp Biskajos įlankos ir Somporto perėjos), Centrinius Pirėnus (tarp Somporto perėjos ir Carlitte’o masyvo) ir Rytų Pirėnus (tarp Viduržemio jūros ir Carlitte’o masyvo). Svarbiausios perėjos: Benasquės, Somporto, Envaliros, Campano, Roncesvalleso (Roncevaux). Vakaruose Pirėnai jungiasi su Kantabrijos kalnais, rytuose, pietvakarių kryptimi, – su Katalonijos kalnais. Šiaurėje leidžiasi į Garonos ir Roussillono žemumas (Prancūzija), pietuose – į Aragono lygumą (Ispanija). Šiauriniai šlaitai statesni už pietinius.

Pirėnų aukščiausia viršūnė – Aneto kalnas

Geologinė sandara

Pirėnų raukšlėta sritis (orogenas) – kalnų juosta, ištįsusi rytų ir vakarų kryptimi, besiribojanti su dviem pakraštiniais nuosėdų kaupimosi baseinais: Ebro pietuose ir Akvitanijos šiaurėje.

Pirėnai pradėjo formuotis hercininės kalnodaros metu, tačiau didžioji Pirėnų dalis susidarė alpinės kalnodaros laikotarpiu. Pirėnų raukšlėtos srities šiaurinę dalį sudaro mezozojaus uolienos, pietinę – terciaro laikotarpio ir hercininės kalnodaros uolienos. Centrinius Pirėnus sudaro kristalinės uolienos (granitai, gneisai, skalūnai, smiltainiai). Vakarų Pirėnai daugiausia susidarę iš mezozojaus klinčių ir kristalinių uolienų masyvų, Rytų Pirėnai – iš kristalinių uolienų, smiltainių ir klinčių.

Ordesos–Monte Perdido nacionalinis parkas

Alpinės kalnodaros metu vykusių žemės plutos judesių senasis Pirėnų hercininis pamatas buvo iškeltas, o jo paviršių dengiančios nuosėdinės uolienos susiraukšlėjo, vietomis susidarė antstūmiai. Pirėnų raukšlėtoje srityje skiriamos penkios stambios struktūrinės tektoninių lūžių apribotos zonos: šiaurinis prieškalnių baseinas (Akvitanijos baseinas), Šiaurės Pirėnų zona, ašinė zona, Pietų Pirėnų zona ir pietinis prieškalnių baseinas (Ebro baseinas). Akvitanijos prieškalnių baseinas yra paveiktas tik koncentrinių raukšlių ir Šiaurės Pirėnų zonos antstūmių, kurie stipriai deformavo ir metamorfizavo kreidos sistemos flišines uolienas (molingos skalūnuotosios nuolaužinės uolienos).

Hercininis kristalinių uolienų masyvas (daugiausia granulitinės sudėties) Žemės paviršiuje atsidengia Šiaurės Pirėnų zonoje. Ašinę zoną sudaro hercininės kalnodaros uolienos, vietomis jas dengia likusi mezozojaus laikotarpio danga. Pietų Pirėnų zoną sudaro pietų kryptimi perstumtos ir iškeltos mezozojaus ir kainozojaus uolienos. Ebro prieškalnių baseine terciaro laikotarpio molasinė storymė slūgso ant hercininės kalnodaros uolienų. Šiaurės ir Pietų Pirėnų struktūrinius kompleksus skiria lūžių zona; joje esantis Šiaurės Pirėnų lūžis yra litosferinių plokščių kolizijos juostos ašis ir dabartinė riba tarp Iberijos ir Europos plokščių.

Pirėnų reljefo formos įvairios, susidariusios dėl tektoninių judesių, klimato kaitos (apledėjimo), įvairaus atsparumo uolienų, erozijos, denudacijos, karsto procesų. Būdingos tektoninės struktūros – antstūmiai, šariažai. Daug skersinių slėnių, susidariusių iš virtinių duburių, turinčių cirko pavidalą. Yra karstinių sričių (Pierre-Saint-Martinas) su karstiniais urvais. Naudingosios iškasenos: geležies ir mangano rūdos, rusvosios anglys, boksitai, marmuras, granitas, geoterminės versmės.

Klimatas

Klimatas vidutinių platumų jūrinis, pietryčiuose – mediteraninis. Vakarų Pirėnuose per metus iškrinta 1200–1700 mm (šiauriniuose šlaituose iki 2400 mm), Rytų Pirėnuose – 700–1000 mm (sausa vasara) kritulių. Sausio vidutinė temperatūra nuo 6 °C (papėdėje) iki –9 °C (aukštikalnėse), liepos atitinkamai – 18–24 ir 6 °C.

Hidrografinės sąlygos

Iš Pirėnų šiaurinių šlaitų išteka Adouras, Garona ir daug jos intakų, iš pietinių šlaitų – daugiausia Ebro intakai: Aragonas, Gallego, Segre ir kiti. Daug aukštų krioklių (Gavarni, 420 metrų). Ežerai nedideli, ledyninės kilmės. Centriniuose Pirėnuose yra ledynų (plotas apie 30 km², didžiausias Maladetos masyve).

Augalija

Priekalnėse – ganyklos, dirbamieji laukai. Vakarinėje ir šiaurinėje dalyse iki 1800–2100 m vyrauja miškai (apatinėje dalyje lapuočiai, vidurinėje dalyje mišrieji, viršutinėje – spygliuočiai), rytinėje ir pietinėje dalyse tarp miškų įsiterpę kietalapiai krūmynai (makija, gariga). Iki 2700 m alpinės pievos, plikos uolos. Sniego riba 2700–3000 m aukštyje.

Gyvūnija

Veisiasi kalniniai ožiai, šernai, barsukai, genetos, peri tetervinai, kurapkos, ereliai, vanagai.

Aplinkos apsauga

Ordesos–Monte Perdido (Ispanija) ir Pirėnų (Prancūzija) nacionaliniai parkai įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą. Turizmas, žiemos sportas. Yra geležinkelių ir kelių tunelių.

Pirėnai

2096

1417