Pirėnų pusiasalis

Pirnų pùsiasalis (isp. La Península Ibérica, port. Península Ibérica), Ibèrijos pùsiasalis, yra Europos pietvakariuose, tarp Viduržemio jūros, Atlanto vandenyno ir jo dalies Biskajos įlankos; toliausiai į vakarus nutolęs Pietų Europos pusiasalis. Nuo Afrikos jį skiria Gibraltaro sąsiauris, nuo pagrindinės žemyninės Europos dalies – apie 420 km pločio sąsmauka, skersai kurios iškilę Pirėnų kalnai. Bendras plotas apie 582 000 km². Vidutinis atstumas iš šiaurės į pietus ir iš rytų į vakarus – apie 750 kilometrų. Pusiasalyje yra Ispanija, Portugalija, Andora, Gibraltaras (Didžiosios Britanijos valda). Daugiau kaip 55 mln. gyventojų; vidutinis tankis 95 žm./km². Kranto linija mažai raižyta, išskyrus riasinį šiaurės vakarinį (Galisijos) krantą. Pusiasalyje esantis Rocos kyšulys vakariausias, Marroquí kyšulys – piečiausias, São Vicentės – pietvakariausias Europos taškas.

Pirėnų pusiasalis (vaizdas iš palydovo)

Pirėnų pusiasalio kraštovaizdis (Sierra de San Vicente, Toledo apylinkės)

Pirėnų pusiasalio paviršių daugiausia užima plokščiakalniai ir vidutinio aukščio kalnai. Vidurinėje dalyje yra hercininės kalnodaros Mesetos plokščiakalnis (vidutinis aukštis 700–900 m, didžiausias aukštis 2592 m, Almanzoro kalnas), kurio reljefas mažai raižytas, upių slėniai terasiniai. Iš šiaurės, šiaurryčių ir pietų Mesetą supa (atitinkamai) Kantabrijos kalnai, Iberijos kalnai ir Sierra Morenos kalnai. Pirėnų pusiasalio šiaurės rytuose tarp Pirėnų, Katalonijos kalnų ir Iberijos kalnų yra kalvota Aragono lyguma, šiaurės vakaruose – Galisijos masyvas, susidaręs iš lygiagrečių kristalinių gūbrių ir tarp jų esančių gilių slėnių bei duburių. Pietvakariuose Meseta nusileidžia į kalvotą Portugalijos žemumą. Pirėnų pusiasalio pietuose tarp Sierra Morenos ir Andalūzijos kalnų (Mulhacéno kalnas, 3478 m, aukščiausias Pirėnų pusiasalyje) plyti aliuvinė Andalūzijos žemuma.

Klimatas pusiasalio šiaurėje ir šiaurės vakaruose – vidutinių platumų jūrinis, kitose dalyse – mediteraninis: vakaruose – jūrinis, rytuose ir pietuose – pereinamasis iš jūrinio į žemyninį, vidurinėje dalyje – žemyninis. Sausio vidutinė temperatūra nuo 1 (vidurinėje dalyje; būna šalnų) iki 12 °C (Viduržemio jūros pakrantėje), liepos – nuo 18 (šiaurinėje dalyje) iki 28 °C (pietrytinėje dalyje), aukščiausia temperatūra Sevilijoje (ir Europoje) – 52 °C. Per metus iškrinta nuo 120 mm (pietrytinėje dalyje, Almerijos provincija, mažiausias kritulių kiekis Europoje), 300–500 mm (vidurinėje dalyje) iki 1000–2000 mm (šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje), kalnuose iki 4000 mm (Andalūzijos kalnai, Cádizo provincija) kritulių.

Upės daugiausia maitinamos lietaus ir požeminių vandenų, nuotėkis netolygus, vasarą nusenka (kai kurios pietuose išdžiūsta). Vyrauja gilinamoji erozija, kai kur gilūs kanjonai, slenksčiai. Didžiausios upės: Tajo, Duero, Guadiana, Guadalquiviras, Miño, Mondego (Atlanto vandenyno baseinas), Ebro, Júcaras, Segura, Turia (Viduržemio jūros baseinas). Upių vanduo naudojamas drėkinimui ir energetikai. Didžiausių upių baseinuose daug tvenkinių. Natūralių ežerų nedaug (didžiausias Gallocanta, plotas 28 km²), daugiausia smulkūs ledyninės ir karstinės kilmės kalnų ežerai.

Didelė augalijos (daugiau kaip 8500 rūšių, apie 1500 endeminių) ir gyvūnijos (rūšys būdingos Europai ir Šiaurės Afrikai) rūšinė įvairovė. Miškai auga šiaurinėje ir vakarinėje dalyse (ąžuolai, bukai, kaštonai), t. p. priešvėjiniuose aukštesnių kalnų šlaituose (eglės, pušys, kėniai). Sausesnėse vidurinėje, pietinėje ir rytinėje dalyse vyrauja kietalapių krūmynų augalija (makija, gariga), sausiausiose pietrytinės dalies vietose – pusdykumių augalija.

2096