pirklia, prekybininkai, vežantys parduoti prekes į tolimas vietoves. Feodalinėje visuomenėje pirkliai su amatininkais sudarė atskirą socialinę grupę – miestiečių luomą (buvo aukštesnysis jo sluoksnis).
Profesionalūs pirkliai atsirado yrant pirminei gimininei bendruomenei. Senovės Rytų šalyse dėl mažai išplėtotų mainų pirklių buvo palyginti nedaug, dažnai jie veikė nesavarankiškai, bet buvo valdovų ir šventyklų prekybos agentai. Jų padaugėjo antikos laikais, jie tapo daug turtingesni. Graikijoje ir senovės Romoje prekyba vertėsi daugelis paprastų laisvųjų gyventojų, t. p. ir aukštesniųjų sluoksnių atstovai (pvz., romėnų raiteliai).
Ankstyvaisiais viduriniais amžiais didesnis pirklių sluoksnis susidarė Indijoje, Kinijoje, Bizantijoje. Itin platus buvo arabų pirklių veiklos regionas (nuo Afrikos iki Kinijos ir Indonezijos salų). Vakarų Europoje pirklių sluoksnis ypač plėtėsi 11–12 a. augant miestams. Dideliais prekybos centrais tapo Venecija, Genuja, Hanzos sąjungos miestai. Pirkliai dažniausiai nebuvo gausi (Europos didesniuosiuose miestuose sudarė apie 5 % gyventojų), bet dėl turimų finansinių išteklių politiškai įtakinga miesto gyventojų grupė. Jų turtinė padėtis labai skyrėsi, priklausė nuo prekybos sėkmės. Savo interesams ginti pirkliai vienijosi į gildijas.
Prekybininkų sukauptas kapitalas buvo vienas svarbesnių veiksnių, 16–18 a. padėjusių išplėtoti stambiąją gamybą Anglijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Vokietijoje, jų interesai dažnai lemdavo Anglijos, Olandijos politiką. Absoliutistinėse šalyse (Prancūzijoje, Prūsijoje, Danijoje) valdovai buvo pajungę prekybines bendroves savo interesams, jos dažnai finansuodavo karalių pradėtus karus. Pirklių bendruomenės svečiose šalyse dažnai tapdavo etninių mažumų formavimosi židiniu. Daugelis pirklių buvo pabėgėliai iš kitų šalių (daug Prancūzijos hugenotų emigravo į Angliją, Olandiją, Šveicariją, protestantiškas Vokietijos valstybes, pasibaigus rekonkistai iš Pirėnų pusiasalio žydai bėgo į vokiečių valdomus kraštus, Rytų Europą). Didžiųjų geografinių atradimų epochoje Vakarų Europos pirkliai išplėtojo prekybą visuose žemynuose, sukūrė stambias prekybos bendroves (pvz., Ost Indijos bendrovė, Olandijos Ost Indijos bendrovė), kurios įgydavo prekybos monopolį ir politiškai įsigalėdavo ištisose šalyse ar pasaulio regionuose. 18–19 a. vykstant pramonės perversmui pirklių reikšmė visuomenėje mažėjo (labiau iškilo pramonininkai), galiausiai jie kaip paskiras socialinis sluoksnis išnyko, susiliejo su naujausiųjų laikų verslininkais.
Lietuvoje
Lietuvoje pirklių galėjo rastis 10 a.; tai netiesiogiai rodo 10–13 a. atsiradę pinigai (sidabriniai ilgieji), to laikotarpio kapuose randamos svarstyklės ir svareliai. 13–14 a. Lietuvos prekybą su Vakarų Europa (ir pirklių sluoksnio raidą) trukdė kovos su Vokiečių ordinu. Prekiauta su Ryga. 1286–1352 Rygos miesto skolų knygose minimi Lietuvos pirkliai: Būtautas, Letovinas, Studilas. 14 a. pabaigoje–15 a. Lietuvoje kūrėsi kitataučiai pirkliai: rusai (Vilniuje), vokiečiai (Vilniuje, Kaune), žydai, karaimai.
15 a. pradžioje pasibaigus kovoms su kryžiuočiais susidarė palankios sąlygos pirklių veiklai. Lietuvos Vyriausybė globojo pirklius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestams buvo suteikiama Magdeburgo teisė, kurios svarbiausia funkcija – sudaryti kuo palankesnes sąlygas prekybai. 15–16 a. pirkliai įgijo luomo požymių, nors iki 18 a. pabaigos oficialiai priklausė miestiečių luomui. Nuo 15 a. turtingiausi pirkliai (patriciatas) uzurpavo miestų valdžią. Nuo 16 a. veikė turtingiausių pirklių organizacijos (Vilniuje 60 vyrų, Kaune 12 prisiekusiųjų kolegijos), kontroliuojančios magistrato veiklą. Susidarė ir smulkiųjų pirklių (krautuvininkų, perpirklių) tarpsluoksnis. Vilniaus ir Kauno pirkliai 17 a. pradžioje susijungė į šių miestų visų pirklių korporacines organizacijas – bendrijas (gildija). Pirkliai, be prekybos, užsiimdavo verslais, pinigų skolinimu ir kitkuo. Vakarų Europoje Lietuvos pirkliams buvo sunku konkuruoti su Hanzos pirkliais (Hanzos kontora 1441–1532 veikė ir Kaune). Dancigo (Gdansko) pirkliai nepraleisdavo Lietuvos pirklių į Vakarų Europą, pasisavindavo pelną iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekių eksporto. Ribodamas užsienio pirklių veiklą Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras 1492 suteikė Vilniaus pirkliams sankrovos teisę; 16 a. tokią teisę gavo ir Kauno pirkliai. 16 a. pradžioje užsienio (visų pirma Maskvos) pirkliams Vilniuje pastatyti pirklių namai. Įsigalėjus palivarkiniam ūkiui su pirkliais konkuravo bajorai, 1559 Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gavę teisę be muito eksportuoti savo valdų prekes.
1795 Lietuvoje (be Užnemunės ir Klaipėdos krašto) buvo 86 vietiniai ir 50 užsieniečių pirklių, kurie sudarė atskirą luomą. Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos 1795–1915 pirkliai tvarkėsi pagal jos įstatymus. 1897 pirklių luomui priklausė 3287 žmonės, daugiausia žydai, lietuvių buvo tik 14. Lietuvoje 1918 pagal laikinąją Konstituciją buvo panaikintos pirklių luominės privilegijos, o 1919 02 luomas panaikintas. Nors Lietuvos Respublikoje pirkliai luominių privilegijų nebeturėjo, bet stambūs prekybininkai tebebuvo vadinami pirkliais.
1674
1781