Pirmàsis pasaulnis kãras, iki 1939 Didỹsis kãras, dviejų valstybių blokų karas dėl viešpatavimo Europoje, įtakos Balkanuose, kolonijų ir prekių realizavimo rinkų perdalijimo. Vyko 1914–18.
Iš pradžių jame dalyvavo 8 Europos valstybės: Vokietija ir Austrija-Vengrija (Trilypė sąjunga, arba Centrinių valstybių sąjunga) prieš Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Rusiją (visos trys sudarė valstybių bloką Antantė) ir jų sąjungininkes Serbiją, Juodkalniją ir Belgiją (pastaroji į karą įstojo po Vokietijos kariuomenės įsiveržimo į jos teritoriją). Pamažu į karą įsitraukė dauguma pasaulio valstybių (lentelė), kuriose gyveno apie 1,5 mlrd. žmonių. Centrinių valstybių pusėje kare dalyvavo 4, Antantės – 34 valstybės, tarp jų ir keturios Didžiosios Britanijos dominijos (Australija, Kanada, Naujoji Zelandija ir Pietų Afrikos Sąjunga) ir Indijos kolonija, 1919 06 28 pasirašiusi Versalio taikos sutartį. Karo veiksmai vyko Europoje, Azijoje, Afrikoje, visuose vandenynuose, daugelyje jūrų. Svarbiausi sausumos karo veiksmai vyko penkiuose karo veiksmų teatruose: Vakarų (Vakarų Europos; nuo 1914), Rytų (Rytų Europos; nuo 1914), Balkanų (nuo 1914), Italijos (nuo 1915), Artimųjų Rytų (nuo 1914). Svarbiausi jūrų karo veiksmai vyko Šiaurės ir Viduržemio jūrose, Atlanto vandenyne. Be to, buvo kariaujama Vokietijos kolonijose Afrikoje, Azijoje, Okeanijoje. Per visą karą svarbiausi išliko Vakarų ir Rytų frontai.
1
Karo priežastys
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje pasaulyje labai paaštrėjo didžiųjų valstybių prieštaravimai. Greta senųjų didžiųjų valstybių (Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Rusijos) 19 a. pabaigoje iškilo naujos (Japonija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Vokietija), kurios su senbuvėmis sėkmingai konkuravo pramonėje ir prekyboje, ieškojo būdų, kaip savo naudai perdalyti kolonijas, įsitvirtinti dar laisvose valstybėse. 20 a. pradžioje didžiausi nesutarimai išryškėjo tarp Didžiosios Britanijos (didžiausios kolonijinės valstybės) ir Vokietijos (ekonomiškai stipriausios Europos valstybės, bet turinčios mažai kolonijų). Jų interesai susidūrė vos ne visose srityse. 19 a. pabaigoje vokiečių bendrovės pradėjo tiesti Bagdado geležinkelį, kuris labai sustiprino Vokietijos įtaką Balkanuose ir Artimuosiuose Rytuose, kėlė pavojų Didžiosios Britanijos komunikacijoms ir valdoms Artimuosiuose Rytuose. Prancūzija ir toliau buvo svarbiausia kliūtis Vokietijai įsigalėti žemyninėje Vakarų Europos dalyje. Austrijos-Vengrijos ir Rusijos interesai daugiausia susidūrė Balkanų pusiasalyje. Rusija t. p. pretendavo į Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius. Šių prieštaravimų pagrindu Europoje pradėjo klostytis 2 kariniai politiniai blokai. 1879 Vokietija ir Austrija-Vengrija pasirašė sutartį dėl pagalbos viena kitai suteikimo karo su Rusija atveju. 1882 prie jų prisidėjo Italija, ieškanti paramos su Prancūzija varžybose dėl Tuniso. 1882 Europoje susikūrė Trilypė, arba Centrinių valstybių, sąjunga, nukreipta prieš Rusiją ir Prancūziją. Kaip atsvara jai 1891–93 susikūrė Prancūzijos–Rusijos sąjunga (numatė abiejų valstybių veiksmus Vokietijos arba Austrijos-Vengrijos ir Italijos, palaikomų Vokietijos, užpuolimo atveju). Didėjanti Vokietijos ekonominė ir karinė galia privertė Didžiąją Britaniją atsisakyti Puikiosios izoliacijos (nesikišimo į Europos vidaus reikalus) politikos ir suartėti su Prancūzija bei Rusija. 1904 sutartimi Didžioji Britanija sureguliavo nesutarimus su Prancūzija, 1907 – su Rusija. Taip susikūrė Antantės blokas. Šių blokų kūrimąsi lydėjo vietiniai konfliktai (Maroko krizės 1905–06 ir 1911; Bosnijos krizė 1908–09; Italijos–Turkijos karas 1911–12; Balkanų karai 1912–13), tapę I pasaulinio karo įžanga.
Karo planai ir jėgos
Abiejų pusių generaliniai štabai rengdamiesi karui daugiausia rėmėsi 19 a. pabaigos–20 a. pradžios karų patirtimi ir planavo trumpą karą. Vokietija, turėdama išplėtotą geležinkelių tinklą ir bijodama karo 2 frontais, rengėsi per 6–8 savaites sumušti Prancūziją, paskui visomis jėgomis smogti Rusijai. Manyta, kad Rusija, turėdama didelę teritoriją ir menkai išplėtotą kelių tinklą, nesugebės per trumpą laiką mobilizuoti kariuomenės. Todėl Vokietija apie 4/5 savo kariuomenės (1,6 mln. žm., apie 5000 pabūklų; 7 armijos) sutelkė prie sienos su Prancūzija, Liuksemburgu ir Belgija. Didžioji jos dalis (5 armijos) stovėjo į šiaurę nuo Metzo. Vokietijos karinė vadovybė planavo per Liuksemburgą ir Belgiją apeiti Prancūzijos kariuomenės kairįjį sparną į vakarus nuo Paryžiaus, nustumti ją prie sienos su Vokietija ir sumušti. Rytų Prūsijoje prie sienos su Rusija stovėjo tik 1 armija (daugiau kaip 200 000 žm., 1044 pabūklai), Silezijoje – 1 korpusas. Vokietijos karinis jūrų laivynas bazavosi Šiaurės jūros uostuose. Jam buvo keliamas uždavinys nedideliais antpuoliais susilpninti Didžiosios Britanijos karinį laivyną, vėliau generaliniame mūšyje jį sumušti. Keli Vokietijos karo laivai turėjo puldinėti Antantės (daugiausia Didžiosios Britanijos) jūrų kelius. Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas buvo imperatorius Vilhelmas II, štabo viršininkas – H. von Moltke (nuo 1914 09 – E. von Falkenhaynas, nuo 1916 08 – P. von Hindenburgas).
Austrija-Vengrija karo veiksmus planavo 2 frontais: Galicijos (prieš Rusiją) ir Balkanų (prieš Serbiją ir Juodkalniją). Neatmesta ir fronto prieš Italiją sudarymo galimybė; Italija svyravo ir galėjo pereiti į Antantės pusę. Todėl Austrijos-Vengrijos kariuomenė buvo sutelkta į 3 grupes: prieš Rusiją – A grupė (9 korpusai – 850 000 žm., 1848 pabūklai), prieš Serbiją ir Juodkalniją – grupė Balkanai (14 divizijų – 140 000 žm., 546 pabūklai) ir rezervinė B grupė (9 korpusai), kuri galėjo būti panaudota pirmosioms 2 grupėms sustiprinti arba karui su Italija. Austrijos-Vengrijos karo laivynas turėjo ginti Adrijos jūros pakrantę. Austrijos-Vengrijos karo plane buvo numatyta iš Galicijos pulti į šiaurės rytus tarp Bugo ir Vyslos ir susijungti su Vokietijos kariuomene, tuo metu puolančia iš Rytų Prūsijos pietryčių kryptimi, siekiant apsupti ir sumušti Rusijos kariuomenę Lenkijoje. Austrijos-Vengrijos kariuomenės vyriausiasis vadas buvo erchercogas Frydrichas (nuo 1916 11 – imperatorius Karolis I).
Prancūzijos karo plane buvo numatyta pulti 2 kryptimis: Lotaringijoje ir Metzo. Vokietijos kariuomenės puolimas per Belgiją nebuvo svarstomas; Belgijos neutralitetą garantavo didžiosios valstybės (ir Vokietija). Todėl Prancūzijos kariuomenės didžioji dalis (apie 1,7 mln. žm., daugiau kaip 4000 pabūklų; 5 armijos) buvo išdėstyta palei sieną su Vokietija. Prancūzijos laivynas Viduržemio jūroje turėjo garantuoti susisiekimą su valdomis Afrikoje ir užblokuoti Austrijos-Vengrijos laivyną Adrijos jūroje. Prancūzijos kariuomenės vyriausiasis vadas buvo J. J. C. Joffre’as (nuo 1916 12 – G. R. Nivelle’is, nuo 1917 05 – H. Ph. Pétainas).
Didžioji Britanija karo veiksmų sausumoje neplanavo; ji tik numatė į Prancūzijos karo veiksmų teatrą nusiųsti ekspedicinį korpusą (87 000 žm., 328 pabūklus). Jos karinis jūrų laivynas turėjo blokuoti Vokietijos laivyną Šiaurės jūros uostuose, saugoti Antantės šalių jūrų kelius ir generaliniame mūšyje sumušti Vokietijos karinį laivyną.
Rusija planavo du karo veiksmų variantus. Pagal pirmą, svarbiausi karo veiksmai buvo numatyti su Austrija-Vengrija, pagal antrą – su Vokietija. Rusija prie vakarinės sienos sudarė 2 frontus: Šiaurės vakarų ir Pietvakarių (iš viso 6 armijos – apie 1 mln. žm., 3203 pabūklai; didžioji dalis jėgų buvo išdėstyta palei sieną su Austrija-Vengrija). Kaukaze buvo dislokuota 1 armija (karo su Turkija atveju). Dar 1 armija dengė Baltijos jūros pakrantę (ir Sankt Peterburgą), kita – Juodosios jūros šiaurės ir vakarų pakrantes bei sieną su Rumunija. Rusijos kariuomenės vyriausiasis vadas buvo didysis kunigaikštis Nikolajus Nikolajevičius (nuo 1915 09 – imperatorius Nikolajus II, nuo 1917 03 – M. Aleksejevas, nuo 1917 06 – A. Brusilovas, nuo 1917 08 – L. Kornilovas, nuo 1917 09 – A. Kerenskis, nuo 1917 11 16 – N. Duchoninas, nuo 1917 11 22 – N. Krylenko).
Serbija prie sienos su Austrija‑Vengrija sutelkė 4 armijas (250 000 žm., 550 pabūklų), Juodkalnija – 6 divizijas (35 000 žm., 60 pabūklų).
I pasaulinis karas skirstomas į 1914, 1915, 1916, 1917 ir 1918 kampanijas.
Karo pradžia
1914 06 28 Sarajeve (Bosnija) serbų nacionalistai nužudė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį erchercogą Pranciškų Ferdinandą (Sarajevo atentatas). 07 23 Austrija-Vengrija, skatinama Vokietijos, įteikė Serbijai ultimatumą ir, nepaisydama Serbijos vyriausybės nutarimo įgyvendinti beveik visus jo punktus, 07 28 paskelbė jai karą. 07 29 Rusija karinėse apygardose prie sienos su Austrija‑Vengrija paskelbė mobilizaciją. 07 31 Vokietija pareikalavo ją nutraukti ir negavusi atsakymo 08 01 paskelbė jai karą. 08 03 Vokietija paskelbė karą Prancūzijai ir Belgijai, 08 04 karą Vokietijai paskelbė Didžioji Britanija (su ja į karą įstojo ir visos jos dominijos). 08 23 karą Vokietijai paskelbė Japonija. Italija, formaliai likusi Trilypėje sąjungoje, 08 02 paskelbė neutralitetą.
1914 kampanija
Vakarų fronte karo veiksmai prasidėjo Vokietijos kariuomenės įsiveržimu į Liuksemburgą (08 01) ir Belgiją (08 04). Per 2 savaites vokiečiai pralaužė Belgijos kariuomenės gynybos liniją, nustūmė ją iki Antverpeno, užėmė Briuselį ir pasiekė Belgijos–Prancūzijos sieną. Įsiveržusi į Prancūziją Vokietijos kariuomenė pasuko pietvakarių kryptimi Paryžiaus link. Iškilus pavojui, kad vokiečių kariuomenė gali apeiti Antantės kariuomenės kairįjį sparną, Prancūzijos karinė vadovybė pradėjo jos atitraukimą į šalies gilumą. 08 07–14 Prancūzijos kariuomenės dešinysis sparnas puolė Elzase ir Lotaringijoje, bet vokiečiams per Belgiją įsiveržus į Šiaurės Prancūziją buvo atsitraukta į pradinę poziciją. 09 05, laimėjusi kelis mūšius, Vokietijos kariuomenė pasiekė Marnos upę tarp Paryžiaus ir Verdeno. Paryžiui iškilo pavojus.
Didžiosios Britanijos kariuomenė Flandrijos pelkėse (Ipro mūšis, 1914 10–11)
Prancūzai, pergrupavę kariuomenę ir iš rezervų sukūrę 2 naujas armijas, 09 06–09 Marnos mūšyje sumušė vokiečius ir juos nustūmė iki Aisne’os upės. 09 15–11 24 abi pusės nesėkmingai bandė apeiti priešo kariuomenės sparną tarp Aisne’os upės ir Lamanšo sąsiaurio (Bėgimas prie jūros). Spalio pradžioje Belgijos kariuomenė paliko Antverpeną. Rugsėjo–lapkričio mėnesių mūšiai Flandrijoje nelėmė pergalės nė vienai pusei. Gruodžio mėnesį Vakarų fronte (tęsėsi nuo Šiaurės jūros iki Šveicarijos; 720 km) nusistovėjo pozicinis karas. 650 km šio fronto linijos gynė Prancūzijos, 50 – Didžiosios Britanijos, 20 – Belgijos kariuomenė. Per 1914 kampaniją abi pusės patyrė didelių nuostolių, bet Vokietijos valdžioje atsidūrė didžioji dalis Belgijos ir dalis labai industrializuotos Šiaurės Prancūzijos.
Rytų fronte karo veiksmai prasidėjo 08 17–20 Rusijos Šiaurės vakarų fronto kariuomenės įsiveržimu į Rytų Prūsiją (Rytų Prūsijos operacija). Rugpjūčio pabaigoje prie Stalupėnų ir Gumbinės Vokietijos kariuomenė patyrė visišką pralaimėjimą (Tannenbergo mūšis). Tai privertė jos vadovybę permesti iš Vakarų fronto į Rytų Prūsiją 2 korpusus ir 1 kavalerijos diviziją. Rusijos 1‑oji ir 2‑oji armijos buvo sumuštos ir pasitraukė prie Nemuno ir Narevo upių ribos. 08 18–09 21 Rusijos Pietvakarių fronto kariuomenė sėkmingai puolė Galicijoje. 08 21 ji užėmė Lvovą, 09 08 apsiautė Peremislį ir mėnesio viduryje pasiekė Karpatus. Iškilo Rusijos kariuomenės įsiveržimo į Sileziją grėsmė. Vokietija, pergrupavusi kariuomenę ir permetusi dideles pajėgas iš Rytų Prūsijos, rugsėjo pabaigoje pradėjo puolimą Varšuvos ir Dęblino kryptimis, bet po įnirtingų mūšių lapkričio mėnesį buvo priversta pasitraukti į pradinę poziciją.
Tannenbergo mūšyje į vokiečių nelaisvę patekę Rusijos kariai (1914 10)
Per Lodzės operaciją (lapkričio 11–24) Rusija nesėkmingai bandė įsiveržti į Vokietiją. 1914 pabaigoje Rytų fronte abi pusės, išsėmusios savo galimybes, perėjo į gynybą. Frontas nusistovėjo ties Mozūrų ežerų, Bzuro ir Rawkos upių, Karpatų linija.
Balkanų fronte 08 02 Austrijos‑Vengrijos kariuomenė įsiveržė į Serbiją, bet pralaimėjo prie Cero kalno ir mėnesio pabaigoje buvo atstumta į pradinę poziciją. 09 07 Austrija‑Vengrija vėl pradėjo puolimą (09 10 užėmė Belgradą). Gruodžio pradžioje, iš Prancūzijos gavusi ginklų, Serbijos kariuomenė vėl išvadavo savo teritoriją. 1914 pabaigoje Balkanuose fronto linija nusistovėjo ties pasienio upėmis (Dunojaus, Savos ir Drinos).
kazokų ataka (1914)
Artimųjų Rytų fronte karo veiksmai prasidėjo spalį. Turkijos ir Vokietijos karo laivai 10 29 apšaudė Rusijos Juodosios jūros pakrantės miestus. 11 02 Rusija, 11 05 Didžioji Britanija ir 11 06 Prancūzija paskelbė karą Turkijai. 11 12 Turkija paskelbė karą Antantės valstybėms. Turkijos kariuomenės (800 000 žm.; vadas Mechmedas V, faktiškai – karo ministras Enver Paşa) 3 armijos buvo dislokuotos prie Bosforo ir Dardanelų sąsiaurių, po 1 armiją – Turkijos Armėnijoje, Sirijoje ir Palestinoje, Mesopotamijoje. Rusija karui su Turkija suformavo Kaukazo armiją (170 000 žm., 350 pabūklų). Lapkričio antroje pusėje bandžiusi įsiveržti į Kaukazą Turkijos armija per Sarıkamışo operaciją (1914 12–1915 01) buvo sumušta. Lapkričio pradžioje Tigro ir Eufrato upių žiotyse išsilaipinęs Didžiosios Britanijos ekspedicinis korpusas įsitvirtino Mesopotamijos pietuose.
Karo veiksmai Afrikoje, Rytų Azijoje ir Ramiajame vandenyne 1914 Vokietijai buvo nesėkmingi. 1914 pabaigoje Japonija užėmė Vokietijos Čingdao karinę bazę Kinijoje ir Karolinų, Marianų, Maršalo salas Ramiajame vandenyne, Australija – vadinamąją vokiečių Naująją Gvinėją ir Bismarcko salyną, Naujoji Zelandija – Samoa salas. Afrikoje 1914 08 Didžioji Britanija ir Prancūzija užėmė Vokietijos Togą. Jūrų karo veiksmai buvo nedidelio masto. Didžiosios Britanijos karinis laivynas užblokavo Vokietijos karinį jūrų laivyną bazėse prie Šiaurės jūros. Jūrose daugiausia veikė lengvieji karo laivai. Vokietijos laivynas nesėkmingai bandė sutrukdyti Antantės šalių laivybai. 08 28 prie Helgolando salos (Šiaurės jūros pietryčiai) įvyko nedidelis Didžiosios Britanijos ir Vokietijos laivynų mūšis, kurį Vokietija pralaimėjo. 11 01 prie Coronelio (Čilė) Vokietijos eskadra sumušė Didžiosios Britanijos eskadrą, bet 12 08 prie Falklando salų buvo pati sunaikinta.
1914 kampanija neatnešė lemiamos pergalės nė vienai iš kariaujančių pusių; Vakarų Europoje abi šalys perėjo į pozicinę gynybą. Pozicinio karo elementų atsirado ir Rytų Europos frontuose. Išryškėjo generalinių štabų parengtų trumpo karo planų neįgyvendinamumas. Per pirmąsias 1914 kampanijos operacijas buvo išeikvotos visos sukauptos ginklų ir šaudmenų atsargos. Tapo aišku, kad karas bus ilgas ir todėl reikia imtis skubių priemonių pertvarkyti pramonę karo reikmėms. Pramonėje, trūkstant darbo jėgos, pradėta plačiau naudoti moterų darbą. Karo pramonėje labai suintensyvėjo mokslinių techninių tyrimų panaudojimas.
1915 kampanija
Užtrukęs karas Centrinėms valstybėms kėlė itin didelį pavojų, nes jų materialiniai ištekliai ir žmonių rezervai buvo gerokai menkesni nei Antantės valstybių. 1915, negalėdamos iškart pulti dviem frontais, jos numatė pagrindinį smūgį smogti Rytuose ir pirmiausia pašalinti iš karo Rusiją. Rytų fronte Rusija turėjo 104 divizijas, Centrinės valstybės – 74 (Vokietija 36, Austrija‑Vengrija 38). 1915 02 07 Vokietijos kariuomenė pradėjo puolimą Rytų Prūsijoje. Per Augustavo operaciją ji privertė Rusijos kariuomenę pasitraukti iki Seinų–Suvalkų linijos. Per Karpatų operaciją (1915 02–04) Rusijos Pietvakarių fronto kariuomenė nesėkmingai bandė pralaužti Austrijos-Vengrijos kariuomenės fronto liniją; 03 22 kapituliavo Peremislio įgula (120 000 žm.). Balandžio pabaigoje Rusijos kariuomenė aktyvius karo veiksmus nutraukė. 1915 05 02 Vokietija, permetusi dalį kariuomenės iš Vakarų fronto į Rytų frontą, ir Austrija‑Vengrija pradėjo puolimą.
Austrijos‑Vengrijos kariuomenė žygiuoja per Rusijos imperiją (apie 1915)
Galicijoje, prie Gorlicės, pralaužusios Pietvakarių frontą, jos iki birželio mėnesio užėmė visą Galiciją. Tuo pačiu metu Vokietijos kariuomenė puolė ir Lietuvoje bei Latvijoje. Rusijos kariuomenė, baimindamasi apsupties, pasitraukė iš Lenkijos teritorijos. 1915 10 Rytų frontas nusistovėjo palei Rygos, Dauguvos upės, Daugpilio, Smurgainių, Baranovičių, Dubno, Strypos upės ribą. Rusijos kariuomenė patyrė didelių nuostolių, bet nebuvo sunaikinta.
vokiečių artilerija Rytų fronte (Galicija, 1915)
Per 1915 kampaniją Vakarų fronte didelių operacijų nevyko. Čia 1915 pradžioje Antantė turėjo 92 divizijas (Prancūzija 75, Didžioji Britanija 11, Belgija 6), Vokietija – 82. 04 22 prie Ipro Vokietijos kariuomenė pirmą kartą panaudojo cheminį ginklą (chlorą) – apnuodyta apie 15 000 žmonių; vokiečiai pasistūmėjo 6 kilometrus. 1915 05–06 ir 09–10 Šiaurės Prancūzijoje (Šampanėje) Didžioji Britanija ir Prancūzija, siekdamos padėti Rusijai, surengė kelias puolamąsias operacijas, bet fronto nepralaužė. Per šias operacijas iš abiejų pusių žuvo daug žmonių.
Artimuosiuose Rytuose, Užkaukazėje, Rusijos kariuomenė užėmė teritoriją apie Vano ir Urmijos ežerus. Spalio mėnesį sudarytas Rusijos kariuomenės Kaukazo frontas, kuris suvienijo visas jos jėgas Artimuosiuose Rytuose. 10 30 Rusijos kariuomenė, baimindamasi Persijos (Irano) įtraukimo į karą Centrinių valstybių pusėje, įžengė į Persiją ir iki metų pabaigos užėmė Kazviną, Hamadaną ir kitus miestus. Rugsėjo mėnesį britai puolė Bagdadą, bet buvo turkų atmušti. Iš Palestinos Egipto kryptimi siekdama užimti Sueco kanalą nesėkmingai puolė Turkijos armija.
1915 Antantė į karą savo pusėje įtraukė Italiją. 05 23 ji paskelbė karą Austrijai‑Vengrijai (Vokietijai – tik 1916 08 28). 05 24 Italijos kariuomenė (870 000 žm., 1700 pabūklų; vyriausiasis vadas karalius Viktoras Emanuelis III) pradėjo puolimą Triesto kryptimi, bet jam nepavykus birželio mėnesį perėjo į gynybą. Italijos fronte t. p. išryškėjo pozicinio karo elementų.
1915 antroje pusėje Balkanų fronte Antantės padėtis labai pablogėjo; 1915 10 į karą Centrinių valstybių pusėje stojo Bulgarija (500 000 kareivių). 10 07 Austrija-Vengrija, Vokietija (14 divizijų) ir Bulgarija (6 divizijos) puolė Serbiją (12 divizijų). Padėti Serbijai į Salonikus (Graikija) buvo pasiųstas Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos ekspedicinis korpusas; Balkanuose susidarė Salonikų frontas. Jame iš Centrinių valstybių pusės daugiausia kariavo bulgarai, iš Antantės – britai, prancūzai. Serbijos kariuomenė du mėnesius gynėsi, bet buvo priversta trauktis į Albaniją, iš ten Antantės laivais buvo evakuota į Kerkyros salą (Graikija). Vėliau Serbijos kariuomenė buvo perkelta į Salonikų frontą. Serbijos okupacija sudarė galimybę Centrinėms valstybėms užmegzti tiesioginį ryšį sausuma su Turkija.
Afrikoje 1915 07 Pietų Afrikos Sąjungos kariuomenė užėmė Vokietijos Pietvakarių Afriką (Namibiją), 1916 01 Didžioji Britanija ir Prancūzija – Kamerūną, bet Rytų Afrikoje vokiečiai toliau priešinosi.
1915 Vokietijos karinis jūrų laivynas bandė sustiprinti Didžiosios Britanijos jūrų blokadą. 01 24 prie Doggerio bankos (Šiaurės jūroje) įvykęs Didžiosios Britanijos ir Vokietijos eskadrų mūšis baigėsi be rezultatų. 02 18 Vokietija paskelbė pradedanti neribotą povandeninį karą ir nuskandino kelis neutralių šalių (ir Jungtinių Amerikos Valstijų) keleivinius laivus. Tai sukėlė jų protestus. Vokietijos vyriausybė buvo priversta povandeninį karą apriboti tik priešo laivų puldinėjimu. 1915 02 Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karinė vadovybė nusprendė užimti strategiškai svarbius Dardanelų ir Bosforo sąsiaurius, paskui Stambulą ir priversti Turkiją pasitraukti iš karo (Dardanelų operacija). Operacijai nepavykus 1916 01 ji buvo nutraukta.
1915 kampanija neatnešė pergalės nė vienai pusei, bet Centrinės valstybės okupavo Lenkiją, Vakarų Baltarusiją, Lietuvą, dalį Latvijos. Į karą Antantės pusėje įstojo Italija, Centrinių valstybių – Bulgarija. Apie Centrines valstybes pamažu pradėjo veržtis blokados žiedas. Visose kariaujančiose šalyse ūkis buvo pertvarkomas karo reikmėms. Iš Antantės šalių sunkiausia padėtis susiklostė Rusijoje, kurioje ypač išryškėjo didelė disproporcija tarp menkų pramonės galimybių ir didžiulės kariuomenės poreikių.
1916 kampanija
1916 pradžioje Antantė turėjo 365, Centrinės valstybės – 286 divizijas. 1916 Centrinės valstybės pagrindinį smūgį vėl nutarė smogti Vakarų fronte. Antantė planavo puolimą Rytų, Vakarų ir Italijos frontuose. Vakarų fronte Antantė turėjo 139, Vokietija – 105 divizijas.
02 21 Vokietijos kariuomenė puolė Verdeno tvirtovės rajoną (šioje vietoje pralaužus Prancūzijos gynybos liniją būtų iškilusi grėsmė visam Antantės kariuomenės šiauriniam sparnui; Verdeno mūšis), bet fronto linijos nepralaužė; vietomis pasistūmėjo tik 4–6 kilometrus; 09 02 vokiečiai perėjo į gynybą. 07 01 britai ir prancūzai puolė vokiečius prie Somme’os upės (Somme’os mūšis). Šiame mūšyje 09 15 Didžiosios Britanijos kariuomenė pirmą kartą karo istorijoje panaudojo tankus. Lapkričio mėnesį Somme’os mūšis baigėsi t. p. be rezultatų; vietomis pasistūmėta tik 10–15 kilometrų. Per šiuos mūšius abi pusės patyrė didelių nuostolių. Kovo mėnesį Italijos fronte, prie Ysonzo upės, puolė Italijos kariuomenė, bet gegužės mėnesį Austrijos-Vengrijos kariuomenės buvo atstumta.
Prancūzijos kariai Verdeno mūšyje (1916 04–06)
Rytų fronte 06 04 į pietus nuo Pripetės Rusijos Pietvakarių fronto kariuomenė (vadas A. Brusilovas) pralaužė Austrijos-Vengrijos gynybos liniją ir pasistūmėjo į priekį 80–100 km (Brusilovo prasiveržimas); Austrijos‑Vengrijos kariuomenė patyrė didelį pralaimėjimą. 1916 08 karą Centrinėms valstybėms paskelbė Rumunija (250 000 kareivių). Rugsėjo pradžioje jos kariuomenė puolė Transilvanijoje ir Dobrudžoje, bet rugsėjo pabaigoje Vokietija ir Austrija‑Vengrija, sukoncentravusios 2 armijas Transilvanijoje ir vieną Bulgarijoje, prie Dunojaus, surengė prieš rumunus kontrpuolimą. 12 06 buvo užimtas Bukareštas, Rumunijos kariuomenė sumušta ir nustumta iki Focşani miesto bei Dunojaus upės žiočių linijos. Padėti Rumunijai savo kariuomenę atsiuntė Rusija. Rytuose buvo sudarytas naujas Rusijos kariuomenės frontas – Rumunijos.
Artimųjų Rytų fronte 1916 pirmoje pusėje per Erzurumo ir Trapezunto operacijas Rusijos Kaukazo fronto kariuomenė užėmė Erzurumą, Trapezuntą ir kitus miestus. 04 28 Mesopotamijoje, al Kute, prieš turkus kapituliavo britų įgula. Liepos mėnesį Turkijos ir Vokietijos kariuomenės vėl nesėkmingai bandė užimti Sueco kanalą. Balkanų fronte 1916 pradžioje Austrijos‑Vengrijos kariuomenė puolė Juodkalniją ir 01 23 privertė ją kapituliuoti.
Didžiosios Britanijos karinis laivynas toliau blokavo Vokietijos karinį laivyną. Jūrose aktyviai veikė Vokietijos povandeninis laivynas. 05 31–06 01 Šiaurės jūroje įvyko Didžiosios Britanijos ir Vokietijos laivynų mūšis (Jutlandijos jūrų mūšis). Jame iš abiejų pusių dalyvavo apie 250 karo laivų (iš jų apie 50 linijinių). Tai buvo vienintelis mūšis per visą karą, kuriame iš abiejų pusių dalyvavo pagrindinės karinių laivynų jėgos. Nei viena pusė nepasiekė lemiamos pergalės, Vokietijai nepavyko pralaužti savo uostų blokados.
Per 1916 kampaniją abi kariaujančios pusės nepasiekė planuotų tikslų, bet Antantės pranašumas išryškėjo visuose frontuose. Į karą jos pusėje įstojo Rumunija. Visose kariaujančiose valstybėse (ypač Rusijoje) plito antikarinės nuotaikos. Centrinės valstybės, siekdamos sustiprinti savo pozicijas, ėmėsi priemonių patraukti į savo pusę okupuotų šalių gyventojus. 1916 11 05 jos paskelbė manifestą dėl Lenkijos valstybės, pavaldžios Centrinėms valstybėms, atkūrimo buvusiose Rusijos imperijos žemėse (Dviejų imperatorių manifestas), tarptautinėje arenoje vėl buvo iškeltas Lenkijos klausimas. Centrinės valstybės pradėjo ieškoti galimybių sudaryti taiką.
1917 kampanija
1917 pradžioje Antantė turėjo 425 divizijas (21 mln. žm.), Centrinės valstybės – 331 diviziją (10 mln. žmonių). 1917 04 į karą Antantės pusėje įstojo Jungtinės Amerikos Valstijos. Tai gerokai keitė padėtį kare. 1917 Antantė planavo operacijas visuose frontuose, Centrinės valstybės nutarė apsiriboti gynyba ir vėl pradėti (02 01) neribotą povandeninį karą prieš Antantės valstybes (ypač Didžiąją Britaniją). Vien 1917 02–04 buvo nuskandinta daugiau kaip 1000 Antantės ir neutralių šalių prekybos laivų. Tai sudavė skaudų smūgį Antantės (ypač Didžiosios Britanijos) ūkiui, bet jo nesužlugdė. 1917 pabaigoje Antantė, panaudojusi įvairias technikos priemones ir sustiprinusi komunikacijų apsaugą, sugebėjo sumažinti laivyno nuostolius. Vokietijoje dėl blokados kilo badas.
Rytų fronte Antantės padėtis radikaliai pasikeitė. 1917 03 12 Rusijoje per Vasario revoliuciją buvo nuversta monarchija ir sudaryta Laikinoji vyriausybė, kuri įsipareigojo tęsti karą. 07 01 Rusijos Pietvakarių fronto kariuomenė puolė prie Dniestro, bet po Centrinių valstybių kontrpuolimo buvo priversta pasitraukti iki Zbručo upės. 07–08 prie Mărăşeşti (Rytų Rumunija) Rusijos kariuomenė atrėmė vokiečių kariuomenės, siekiančios prasiveržti į Ukrainą, puolimą. 09 03 Vokietija užėmė Rygą. Rusijos kariuomenė pamažu iro, 1917 11 07, valdžią Rusijoje paėmus bolševikams, šis procesas tapo nevaldomas. Joje pradėjo formuotis įvairūs tautiniai (latvių, lietuvių ir kiti) junginiai. Sovietų Rusijos vyriausybė, siekdama laimėti laiko įtvirtinti savo valdžią, pasiūlė visoms kariaujančioms valstybėms sudaryti taiką. Antantės šalys tai daryti atsisakė, o Centrinės valstybės sutiko. 1917 12 15 Breste Sovietų Rusija pasirašė paliaubas su Vokietija ir Austrija‑Vengrija ir pradėjo taikos derybas. Dar 1917 12 09 paliaubas su Austrija‑Vengrija ir Vokietija pasirašė Rumunija.
Italijos fronte 1917 04 Italija turėjo 57, Austrija‑Vengrija – tik 27 divizijas, bet italai net 3 kartus prie Isonzo (dabar Soča) upės nepajėgė pralaužti Austrijos‑Vengrijos kariuomenės gynybos linijos. 10 24 Caporetto rajone Austrijos‑Vengrijos kariuomenė perėjo į kontrpuolimą ir sumušė italus (Caporetto mūšis). 1917 11 prie Piavės upės į Italijos frontą permestos britų ir prancūzų divizijos sustabdė Austrijos‑Vengrijos kariuomenės puolimą.
Vakarų fronte 1917 Antantė nutarė pulti Šiaurės Prancūzijoje plačiu frontu. Šiam tikslui buvo sutelktos didelės jėgos: 9 armijos (6 Prancūzijos ir 3 Didžiosios Britanijos), daugiau kaip 11 000 pabūklų ir minosvaidžių, 200 tankų, apie 1000 lėktuvų. 04 09 Arraso, 04 16 Reimso rajone Antantė pradėjo puolimą, kuris truko vietomis iki gegužės pradžios. Puolimas nedavė lauktų rezultatų; Antantė prarado apie 200 000 žm. ir nepajėgė pralaužti fronto linijos. Prancūzų kariuomenėje prasidėjo neramumai, kurie buvo numalšinti jėga. Padėtį kiek pataisė 1917 antroje pusėje vėl Šiaurės Prancūzijoje įvykdytos operacijos (07–11 prie Ipro, 08 prie Verdeno, 11–12 prie Cambrai). Cambrai mūšyje pirmą kartą buvo masiškai panaudoti tankai ir lėktuvai.
Artimųjų Rytų fronte, Užkaukazėje, 1917 vyko nedideli susirėmimai tarp Rusijos ir Turkijos kariuomenių. 1917 12 18 Erzincane buvo pasirašytos Rusijos ir Turkijos paliaubos. Didžiosios Britanijos kariuomenė sėkmingai puolė Mesopotamijoje ir Palestinoje: 03 11 užėmė Bagdadą, 1917 pabaigoje – Jafą, Jeruzalę. Chidžaze, inspiruotas Didžiosios Britanijos, prasidėjo arabų sukilimas. 1917 06 Graikijos vyriausybė, atsistatydinus provokiškai nusiteikusiam karaliui Konstantinui I, paskelbė karą Centrinėms valstybėms, jos kariuomenė buvo pasiųsta į Salonikų frontą padėti Antantės kariuomenei.
Ištobulėjus aviacijai prasidėjo oro mūšiai. 1917 pradžioje Vokietijos karinė aviacija bombardavo Nancy pramonės įmones, 05 17 – Londoną (pirmą kartą), Antantės – pramonės įmones Lotaringijoje, prie Oostendės ir Briugės.
1917 kampanija nedavė lauktų rezultatų nė vienai kariaujančiai pusei. Iš karo išstojo Rumunija ir Rusija. Vis dėlto Centrinių valstybių padėtis labai pablogėjo; jų ūkis jau nepajėgė patenkinti kariuomenės ir gyventojų poreikių. Antantės padėtį labai sustiprino į karą jos pusėje įstojusios Jungtinės Amerikos Valstijos.
1918 kampanija
1918 pradžioje abiejų kariaujančių pusių karinė politinė padėtis radikaliai pasikeitė. Antantės šalys iš viso turėjo 274 divizijas (be Rusijos ir Rumunijos divizijų), Centrinės valstybės – 275 divizijas (be 86 divizijų Baltijos šalyse, Baltarusijoje ir Ukrainoje bei 9 divizijų Kaukaze), tačiau Antantės šalių vidaus padėtis buvo gerokai stabilesnė nei Centrinių valstybių. Metų pradžioje Antantė planavo laikytis strateginės gynybos, o vasaros pabaigoje, sulaukusi amerikiečių karinės paramos, pradėti generalinį puolimą. 1918 05 Antantės kariuomenės vyriausiuoju vadu buvo paskirtas Prancūzijos maršalas F. Fochas. Centrinės valstybės planavo karą baigti kiek galima greičiau, nes jos jau neturėjo rezervų.
1918 pradžioje Breste toliau tęsėsi Centrinių valstybių (Vokietijos, Austrijos‑Vengrijos, Bulgarijos ir Turkijos) derybos su Sovietų Rusija, kurios baigėsi Bresto taika (1918 03 03). Ukrainoje, motyvuodamos sutartimi su Ukrainos centrine rada, Centrinių valstybių kariuomenės puolė toliau (užėmė Kijevą, Poltavą, Charkovą, Krymą) ir, pasiekusios Ukrainos ir Rusijos sieną, okupavo Rostovą prie Dono. 1918 05 07 Bukarešto taikos sutartį su Centrinėmis valstybėmis sudarė ir Rumunija. Centrinės valstybės, baigusios karo veiksmus Rytų fronte, nutarė pulti Vakaruose ir sumušti Antantės kariuomenę iki Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenei atvyksiant į Vakarų Europą, t. p. pulti Italijos fronte.
1918 03 21 Vokietijos kariuomenė pradėjo puolimą Vakarų fronte (Pikardijoje). Ji planavo pralaužti Antantės gynybą prie Amiens’o, atkirsti britų kariuomenę nuo prancūzų, ją sumušti ir pulti jūros link. Šiame fronto ruože Vokietijos kariuomenė turėjo 62 divizijas, 6820 pabūklų, apie 1000 lėktuvų, Didžioji Britanija – 32 divizijas, apie 3000 pabūklų, apie 500 lėktuvų). Vokietijos kariuomenė pralaužė Antantės gynybos liniją, bet Antantės karinei vadovybei metus į mūšį rezervus šis jos prasilaužimas buvo likviduotas. Per mūšį Vokietija neteko apie 230 000 žmonių. 04 09 vokiečių kariuomenė puolė Flandrijoje, bet 04 14 vėl buvo sustabdyta. 05 27 Vokietijos kariuomenė puolė į šiaurę nuo Reimso, pralaužė frontą ir 05 30 pasiekė Marnos upę; iki Paryžiaus liko mažiau kaip 70 km, bet 06 04 Prancūzijos kariuomenė vokiečius sustabdė ir privertė pereiti į gynybą. 07 15 prie Marnos upės Vokietijos kariuomenė pabandė paskutinį kartą šiame kare pulti, bet vėl nesėkmingai.
Didžiosios Britanijos kariuomenė per Amiens’o operaciją (1918 08–09)
07 18 Antantės kariuomenė pradėjo kontrpuolimą ir iki rugpjūčio pradžios nustūmė Vokietijos kariuomenę iki Aisne’os upės. Per karo veiksmų 4 mėnesius Vokietijos karinė vadovybė išeikvojo visus rezervus, bet esminio persilaužimo Vakarų fronte nesugebėjo pasiekti. 1918 08 per Amiens’o operaciją Antantė privertė Vokietijos kariuomenę pasitraukti iki fronto linijos, buvusios kovo mėnesį. 09 12–15 Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenė sumušė vokiečius prie Saint-Michelio (į pietus nuo Verdeno). 09 26 pasidėjo bendras Antantės kariuomenės puolimas 420 km ilgio frontu. Vokietijos gynyba buvo pralaužta.
Italijos fronte 1918 06 15 Austrijos‑Vengrijos kariuomenė pralaužė frontą, bet Antantės kariuomenei kontratakavus, mėnesio pabaigoje buvo nustumta į buvusias pozicijas. Spalio pabaigoje Italijos kariuomenė perėjo į puolimą prie Piavės upės, bet didesnių rezultatų nepasiekė. Kai kurie Austrijos‑Vengrijos kariuomenės daliniai atsisakė kariauti ir pamažu paliko savo pozicijas. 11 02 prasidėjo jos visuotinis traukimasis. 11 03 Austrija‑Vengrija pasirašė su Antante paliaubas.
Balkanuose 1918 09 15 Antantės kariuomenė pradėjo puolimą ir pralaužusi Bulgarijos gynybą įsiveržė į Bulgariją. Per mėnesį ji užėmė Albaniją, Juodkalniją, Serbiją. 09 29 Bulgarija pasirašė su Antante paliaubas. Artimųjų Rytų fronte 1918 09 Didžiosios Britanijos kariuomenė puolė padedama arabų. 09–10 ji užėmė Damaską, Tripolį, Chalebą ir kitus miestus. Spalio pradžioje Prancūzijos desantas išsilaipino Beirute. 09–10 Mesopotamijoje Didžioji Britanija užėmė Kirkuką, Mosulą ir kitus miestus. 10 30 Mudroso uoste (Lemno sala), Didžiosios Britanijos laive, Turkija pasirašė paliaubas. 1918 pradžioje jūrose Vokietija tęsė povandeninį karą, bet spalio mėnesį, matydama, kad karą pralaimės, jį apribojo ir nutraukė. Vokietijos karinė aviacija bombardavo Paryžių, Londoną, kitus miestus, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos – Vokietijos karinius ir civilinius objektus.
amerikiečių lėktuvai prieš oro ataką (Petite Sythe, Prancūzija, 1918 08 16)
Karo pabaiga
Nesėkmės fronte dar labiau paaštrino Vokietijos vidaus krizę ir sugriovė Austriją‑Vengriją. 1918 11 11 Varšuvoje buvo paskelbta Lenkijos, 10 19 Lvove – Ukrainos, 10 28 Prahoje – Čekoslovakijos, 10 29 Zagrebe – Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystės (nuo 1929 Jugoslavija) nepriklausomybė. 11 11 imperatorius Karolis I atsisakė dalyvavimo valstybės valdyme (bet ne sosto); 11 12 paskelbta Austrijos, 11 14 – Vengrijos valstybė. 11 03 sukilo Vokietijos karinio laivyno jūreiviai. 11 09 Vokietijoje buvo nuversta monarchija ir paskelbta respublika. 11 11 Compiègne Vokietija su Antante pasirašė paliaubas (Compiègne’o paliaubos). I pasaulinis karas baigėsi.
Karo rezultatai
Paryžiaus taikos konferencija (1919–20) parengė taikos sutartis su nugalėtomis valstybėmis. Su Vokietija buvo pasirašyta Versalio taika (1919 06 28), su Austrija – Saint‑Germaino taika (1919 09 10), su Bulgarija – Neuilly taika (1919 11 27), su Vengrija – Trianono taika (1920 06 04), su Turkija – Sèvres’o taika (1920 08 10). Vokietija ir jos sąjungininkai neteko dalies teritorijų, turėjo mokėti dideles reparacijas, apriboti ginkluotąsias pajėgas (Vokietija paskutines reparacijas baigė mokėti 2010). 1919 buvo įkurta Tautų Sąjunga. Galutinį pokarinį pasaulio pertvarkymą, atitinkantį nugalėjusių valstybių interesus, užbaigė Vašingtono konferencija (1921–22). Kaip karo padarinys įsikūrė arba nepriklausomybę atgavo kelios valstybės: Austrija, Čekoslovakija, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystė, Suomija, Vengrija, laisvasis miestas Gdanskas; žlugo 4 imperijos: Vokietija, Austrija‑Vengrija, Rusija, Turkija.
I pasaulinis karas paspartino karo technikos ir karybos raidą. Per jį pirmą kartą buvo panaudoti tankai, cheminis ginklas, dujokaukės, zenitiniai ir prieštankiniai pabūklai, plačiai paplito lėktuvai, kulkosvaidžiai, minosvaidžiai, lengvieji antvandeniniai (kateriai, kreiseriai, eskadriniai minininkai) ir povandeniniai laivai. Atsirado naujos artilerijos rūšys: prieštankinė ir zenitinė. Aviacija tapo savarankiška ginkluotųjų pajėgų rūšimi ir buvo skirstoma į žvalgybinę, bombonešių ir naikintuvų. Ginkluotose pajėgose susikūrė naujos pajėgų rūšys: tankų, cheminė, priešlėktuvinė. Išaugo inžinerijos ir ryšių kariuomenės vaidmuo, smuko kavalerijos reikšmė. Karas sustiprino ūkio militarizaciją, planavimą ir dėmesį jo infrastruktūrai (ypač geležinkelių ir plentų tiesimui).
sugriautas Saint‑Quentinas (Prancūzija, 1918 10 14)
Savo mastu I pasaulinis karas pralenkė visus ankstesnius karus. Jis truko 4 metus 3 mėnesius ir 10 dienų (1914 08 01–1918 11 11). Antantės šalyse į kariuomenę mobilizuota apie 45 mln. (Rusijoje apie 1 mln.), Centrinių valstybių – 25 mln. žmonių (Vokietijoje 13 milijonai). Per karą žuvo arba mirė nuo ligų, epidemijų apie 12 mln. žmonių, iš jų apie 3,3 mln. civilių. Vokietija neteko apie 1,9 mln., Rusija – apie 1,7 mln., Prancūzija – apie 1,39 mln., Austrija‑Vengrija – apie 1 mln., Didžioji Britanija – apie 910 000, Italija – apie 496 000, Serbija – apie 400 000, Turkija – apie 400 000, Rumunija – apie 158 000, Jungtinės Amerikos Valstijos – apie 114 000, Bulgarija – apie 100 000, Belgija – apie 44 000 kariškių. Sužeista apie 25 mln. žmonių (iš jų apie 3,5 mln. tapo neįgalūs). Per karą ir iškart po jo keli milijonai žmonių buvo priversti palikti savo gyvenamąsias vietas. Turkijos valdžia Mažojoje Azijoje vykdė masines krikščionių (armėnų, asirų, graikų) žudynes (armėnų genocidas Turkijoje). Karo sukelti sunkumai padėjo Rusijoje į valdžią ateiti bolševikams. Karas nuniokojo ištisus Europos regionus, sumažino tarptautinę jos valstybių reikšmę.
Karas Lietuvoje
I pasaulinio karo pradžioje Lietuvoje buvo sutelkta Rusijos Šiaurės vakarų fronto kariuomenės 1‑oji armija (vadas P. Rennenkampfas), kurios štabas buvo Vilniuje, o junginiai dislokuoti įvairiose vietose (Kaune ir į vakarus nuo jo, Alytuje, Kalvarijoje, Marijampolėje ir apylinkėse, prie Merkinės, Varėnos, Druskininkų). Jau nuo pirmųjų karo dienų Lietuva atsidūrė karo veiksmų zonoje. 08 17 Rusijos 1‑oji ir 2‑ji armijos įsiveržė į Rytų Prūsiją. 1‑oji armija sumušė vokiečius prie Stalupėnų ir Gumbinės. Vokietija, pasinaudojusi nesuderintais 1‑osios ir 2‑osios armijų veiksmais ir permetusi iš Vakarų fronto papildomas pajėgas, sumušė 2‑ąją armiją (kita jos dalis atsitraukė iki Narevo), o 1‑ąją armiją 09 09–15 nustūmė už Nemuno; Vokietijos kariuomenė okupavo didelę dalį Užnemunės (Rytų Prūsijos operacija). 10 02 Rusijos kariuomenė baigė trauktis ir 10 11 pradėjo naują puolimą; Vokietijos kariuomenė iš Lietuvos buvo išstumta.
1915 02 17 Vokietijos kariuomenės 8‑oji ir 10‑oji armijos iš Rytų Prūsijos pradėjo Augustavo puolamąją operaciją; 02 19 Virbalio rajone jos sumušė Rusijos 10‑osios armijos dešinįjį sparną, pralaužė frontą ir iki kovo mėnesio vėl užėmė didelę dalį Užnemunės (su Vilkaviškiu, Kalvarija), t. p. siaurą Lietuvos pasienio juostą iki Baltijos jūros. Balandžio mėnesį mūšiai vyko Kretingos, Tauragės ir kitų pasienio miestelių apylinkėse. Virš Lietuvos ėmė skraidyti Vokietijos karo lėktuvai. 1915 04 Vokietijos 8‑oji armija iš Klaipėdos krašto pradėjo naują puolimą trimis kryptimis. Iš Klaipėdos pusės puolusi grupuotė užėmė Plungę, Telšius ir pasuko Mažeikių link. Nuo Jurbarko puolę junginiai užėmė Raseinius, vėliau Radviliškį ir Šeduvą. Iš Tilžės žygiavusi grupuotė per Tauragę pasuko Šiaulių link; Šiauliai buvo svarbus geležinkelio transporto mazgas.
Iki 05 01 Vokietijos kariuomenė užėmė Liepojos geležinkelio atkarpą nuo Mažeikių iki Radviliškio, išskyrus Šiaulius. Prasidėję atkaklūs mūšiai dėl Šiaulių truko iki rugpjūčio pradžios. 08 03 Vokietijos kariuomenė užėmė Šiaulius, 08 09 – Panevėžį, įsiveržusi į Latviją – Liepoją, Ventspilį, Mintaują, vėliau puolė Šiaurės ir Šiaurės Rytų Lietuvą. 1915 08 pradžioje Vokietijos 10‑oji armija pradėjo Kauno operaciją. 08 20 ji pasiekė Kauną ir puolė jo tvirtovę; Kauno tvirtovės įgulą sudarė apie 60 000 karių. 08 31 vokiečiai užėmė miestą ir tvirtovę; į nelaisvę pateko apie 20 000 Rusijos karių. Vėliau Vokietijos 10‑oji armija tęsė puolimą Vilniaus, Ukmergės, Alytaus kryptimi.
09 21 vokiečių kavalerija prie Ukmergės smogė į Rusijos kariuomenės 5‑osios ir 10‑osios armijų sandūrą, pralaužė gynybą ir užėmė visą Rytų Lietuvą (09 26 Švenčionis). Įsiveržusi į Baltarusiją Vokietijos kariuomenė 09 27 užėmė Vileiką ir pasiekė Polocko–Maladečinos–Vilniaus geležinkelio liniją prie Ašmenos bei Smurgainių. 10 01 Vokietijos kariuomenė užėmė Vilnių. Po 09 28–29 Rusijos kariuomenės kontrsmūgio iki 10 15 Vokietijos kariuomenė pasitraukė į Zarasų–Drūkšos upės–Kazėnų–Naročiaus ežero–Smurgainių liniją ir perėjo į gynybą. Šią liniją Vokietijos kariuomenė pavertė įtvirtintu gynybos ruožu ir jame gynėsi iki karo pabaigos. Vokietija okupavo beveik visą Lietuvos teritoriją. Lietuvoje buvo dislokuota jos 10‑oji armija (štabas Vilniuje), 8‑osios armijos (Šiauliuose) ir atskirosios kariuomenės grupės (Utenoje) štabai.
Per visą I pasaulinį karą Lietuva buvo Vokietijos kariuomenės okupuota ir liko karo veiksmų zona iki karo pabaigos, o paskutiniai jos daliniai buvo išvesti iš Lietuvos tik 1919. Per karo veiksmus dalis Lietuvos buvo nuniokota, sugriauti Šiauliai, apie 50 mažesnių miestų ir miestelių, apie 1200 kaimų. Rusijos valdžia gilyn į Rusiją perkėlė apie 160 įmonių su įrenginiais ir darbininkais, vidurines mokyklas, gubernijų ir apskričių įstaigas. Kartu su jomis, t. p. gelbėdamiesi nuo karo arba kariuomenės išvaryti iš pafrontės zonos Rusijoje atsidūrė ir apie 300 000 Lietuvos gyventojų. Dar apie 60 000 vyrų buvo mobilizuota į Rusijos kariuomenę. I pasaulinis karas nualino Lietuvą, bet kartu, susilpninęs Rusijos ir Vokietijos imperijas ir pagaliau jas sužlugdęs, sudarė prielaidas 1918 atkurti Lietuvos valstybę (Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas (1918–1920)).
sugriauti Šiauliai (apie 1916)
G. Hanotaux Histoire illustrée de la Guerre de 1914 16 vol. Paris 1915–23; E. O. Volkmann Wielka wojna 1914–1918 Warszawa 1925; L. Koeltz La grande guerre de 1914–1918. Les operations militaires Paris 1966; J. Edmonds A Short History of World War I New York 1969; M. Ferro La grande guerre 1914–1918 Paris 1969; Istorija pervoj mirovoj vojny 1914–1918 2 t. Moskva 1975; A. Wiest Historia I wojny światowej Warszawa 2003.