Pirmasis prūsų sukilimas

Pirmàsis prsų sukilmas įvyko 1242–49. Kilo dėl Vokiečių ordino žiauraus okupacinio režimo ir dėl to, kad vokiečių riteriai pažeisdavo sutartis, ordino sudarytas su prūsų žemių (pagudėnų, pamedėnų, varmių, notangų ir bartų), patekusių į jo valdžią, atstovais. Sukilimo akstinas – prūsų diduomenės ir Prūsijos vyskupo Kristijono bendrų interesų sukurti krašte cistersų valstybę žlugimas. Sukilėliai sudarė sąjungą su Rytų Pamario kunigaikščiu Sventopelku, buvusiu Vokiečių ordino sąjungininku, bet nuo 1241 pasirengusiu su ordinu kariauti. Sukilimas – pradžia didelio karo Vokiečių ordino ir daugelio lenkų kunigaikščių su Sventopelko pamarėnais ir prūsais. Prūsai, kurie jau buvo sudarę konfederaciją (prūsų žemių konfederacija), 1242 išvadavo ordino užkariautas Notangos ir Bartos dalis, Varmę ir Pagudę, apsupo Balgos ir Elbingo pilis. Per kitą puolimą jie kartu su Sventopelko kariuomene išvadavo Pamedę, nusiaubė Kulmo žemę, bet nepajėgė užimti Torunės, Elbingo, Rėdino (Redzino) pilių Pavyslyje. 1243 pradžioje Sventopelkas, kelis kartus pralaimėjęs, su Vokiečių ordinu sudarė paliaubas. Prūsai, padedami jotvingių, vėl nusiaubė Kulmo žemę (neužėmė tik Torunės, Kulmo ir Rėdino pilių) ir 1243 06 15 čia, prie Rensės ežero pelkių (Vyslos dešiniajame krante, į šiaurės vakarus nuo Kulmo miesto), sumušė kryžiuočius (žuvo Vokiečių ordino maršalas, daug riterių ir apie 400 eilinių karių). Vėliau į Kulmo žemę įsiveržė ir Sventopelkas, bet buvo sumuštas, ypač 1245 prie Svečės.

1245 visuotiniame Bažnyčios Liono I susirinkime (Prancūzija) prūsų ir Sventopelko atstovai reikalavo, kad popiežius Inocentas IV sutramdytų kryžiuočius, bet šis ir toliau juos rėmė. 1247 į Prūsiją atvyko didelė kryžininkų iš Vakarų ir Vidurio Europos kariuomenė. Kryžiuočiams ir kryžininkams 1247 pabaigoje pavyko užimti pamedėnų Kirso pilį (vėliau Vokiečių ordinas pastatė savo ir ją pavadino Christburgu), bet netrukus prūsai su pamarėnais ją sugriovė; atstatyti padėjo vokiečių kryžininkai. Tai buvo metodiško sukilimo slopinimo pradžia. Sventopelkas, popiežiaus Inocento IV reikalaujamas ir sunkiai išsiderėjęs įkaitu paimtą sūnų, su Vokiečių ordinu 1248 11 24 sudarė taiką. Pamedės, dalies Varmės ir Notangos prūsų atstovai 1249 02 07 su ordinu sudarė Christburgo taiką, bet sukilimas nesibaigė: 1249 10 30 kryžiuočiai buvo smarkiai sumušti Notangoje (žuvo 54 riteriai). Dalis prūsų nustojo kovoti tik 1251–53.

P: P. Dusburgietis Prūsijos žemės kronika Vilnius 1985. Lietuvių karas su kryžiuočiais Vilnius 1964; E. Gudavičius Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje Vilnius 1989; E. Gudavičius Mindaugas Vilnius 1998; A. Ewald Die Eroberung Preussens durch Deutschen Bd 1. Halle 1872; B. Włodarski Ryvalizacja o zieme Pruskie w połowie XIII wieku Toruń 1958; J. Powierski Przyczyny i początek sojuszu pomorsko-pruskiego w XIII wieku / Acta Baltico-Slavica t. 6 1969.

2066

1777