prmosios krikščiónių bendrúomenės.
Bendruomenių formavimasis
Pirmosios krikščionių bendruomenės pradėjo formuotis apie 30 Jeruzalėje, veikė prie Petro vadovaujamų apaštalų. Apie pirmąją krikščionių bendruomenę daugiausia pasakojama Apaštalų darbuose. Apaštalai skelbė išganomąją Jėzaus Kristaus veiklą jo mirties ir prisikėlimo kontekste bei sukūrė tikėjimo išpažinimo formuluotes, kurios vėliau tapo Tradicijos ir Naujojo Testamento pagrindu. Pirmieji krikščionys laikėsi judaizmo religinės praktikos ir buvo laikomi judėjų sektos nariais, bet nuo žydų pamaldumo praktikų juos skyrė duonos laužymo apeiga, kurią anksčiau naudojo Jėzus Kristus viešojoje tarnystėje (Mk 6, 41; 14, 22), apaštalų mokymo laikymasis, maldos, tikėjimo bendrystė (Apd 2, 42–47; 4, 32–37). Jie savo bendruomenę suvokė kaip priklausančią vieno tikėjimo Kristaus bendrijai, t. y. Bažnyčiai, pabrėžė, kad tik per Jėzų Kristų yra galimas išganymas (Apd 4, 12). Pagal Apd 1, 17; 1, 25; 1 Pt 5, 3 manoma, kad bet kokios pareigos bendruomenėje buvo suprantamos kaip tarnystė.
Bendruomenės 1 a. antroje pusėje
Apie 48–49 Jeruzalėje įvyko apaštalų susirinkimas, kuriame pripažinta, kad pasikrikštijusieji neprivalo laikytis Mozės Įstatymo (Apd 15, 1–35). Pirmosios krikščionių bendruomenės dar labiau ėmė tolti nuo judaizmo, krikščionių bendruomenių nariais dažniau tapdavo pasikrikštijusieji pagonys. Kristaus mokymas ėmė plisti ir už Jeruzalės ribų. Pirmųjų krikščionių tikėjimas greitai įvyksiančia paruzija (antrasis atėjimas) iš dalies skatino juos greičiau skleisti Evangeliją visoms tautoms (Mt 28, 19). Pradėjus skelbti Evangeliją Romos imperijoje, vėliau – ir už jos ribų, susikūrė daug krikščionių bendruomenių, jos daugiausia kūrėsi miestuose, susiformavo ankstyvosios krikščionybės centrai (Antiochija, Roma, Aleksandrija). Prasidėjo pirmosios krikščionių misijos. Apaštalui Pauliui atsivertus (Apd 9, 3–18), Barnabas jį pakvietė dirbti tarp Antiochijos bendruomenės tikinčiųjų, kurių daugumą sudarė buvę pagonys. 44–48 įvyko pirmoji Pauliaus misijų kelionė į Mažąją Aziją, 50–53 – į Makedoniją, 53–58 – į Efesą. Paulius rūpinosi šių bendruomenių reikalais, jam tradiciškai priskiriama 13 laiškų šioms bendruomenėms (Pauliaus laiškai).
Bendruomenės 2 a.: struktūros kūrimas
Vėliau, kai neliko apaštalų, bendruomenėse nusistovėjo vieno asmens vadovavimo principas, 1 a. pabaigoje − 2 a. pradžioje susiklostė tripakopė hierarchijos struktūra: vyskupai, kunigai (presbiteriai), diakonai (patarnautojai), ėmė formuotis bažnytinės struktūros – pagal bendruomenės poreikius kūrėsi bažnytinės pareigybės (akolitas, subdiakonas, egzorcistas, lektorius), administraciniai teritoriniai vienetai – vyskupijos.
Bendruomenių plėtra
2 a. krikščionių bendruomenės ėmė kurtis Viduržemio jūros baseino šalyse. 4 a. krikščionybė paplito visoje Šiaurės Afrikos žemyne, Artimųjų Rytų šalyse, visoje Romos imperijoje ir už jos ribų, 5 a. pabaigoje – Airijoje, 6 a. – Anglijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse. Pirmosios krikščionių bendruomenės sukūrė savitą ankstyvosios krikščionybės architektūrą ir dailę.