piroelektrnis reiškinỹs, tolygiai kaitinamų ar šaldomų piroelektrikų įsielektrinimas. Mažo temperatūros pokyčio atveju piroelektrikų įgyjamas poliarizuotumas tiesiog proporcingas temperatūrų skirtumui. Keičiant temperatūrą pakinta piroelektrikų savaiminis poliarizuotumas, jų priešinguose paviršiuose susidaro priešingo ženklo elektros krūviai, kurie sukuria elektros lauką. Piroelektrinis reiškinys išnyksta, kai elektrinį lauką kompensuoja piroelektriko tūrio ir aplinkos laisvieji elektros krūviai. Piroelektrinis reiškinys būna pirminis, pasireiškiantis esant tolygiam mechaniniam įtempimui, ir antrinis, kurį sukelia šiluminis piroelektrikų plėtimasis. Antrinis piroelektrinis reiškinys pasižymi didesniu piroelektriniu poveikiu nei pirminis. Piroelektrinis reiškinys ryškiausias feroelektrikams, kurių temperatūra artima Curie temperatūrai, pvz., esant kambario temperatūrai 1 K pokytis turmaline sukuria 10–5 C/m2 poliarizuotumą. Piroelektrikuose pasireiškia ir atvirkštinis piroelektrinis reiškinys: išoriniame elektriniame lauke kintant savaiminiam poliarizuotumui pakinta jų temperatūra. Piroelektrinis reiškinys taikomas radiometrijoje, pirometrijoje, infraraudonosios spinduliuotės jutikliuose, piroelektriniuose termometruose, manometruose, atvaizdavimo sistemose.
Piroelektrinį reiškinį 1756 atrado Franzas Ulrichas Theodoras Aepinusas (Vokietija), tyrė D. Brewsteris, W. Thomsonas, Woldemaras Voigtas (Vokietija), P. Curie, I. Joliot-Curie.