piroklãstinės mẽdžiagos (gr. pyr, kilm. pyros – ugnis + klasis < klaō – laužiu), įvairios formos ir dydžio ugnikalnio išsiveržimo metu į orą išmetamos birios nuolaužos (piroklastai). Skiriamos juvenilinės piroklastinės medžiagos – susidariusios iš ugnikalnio sprogimo metu į orą išmestų ir sustingusių lavos produktų (jų mineralinė sudėtis priklauso nuo lavos sudėties) ir akcidentinės – susidariusios iš ugnikalnio kraterio ir jo pagrindo nuolaužų (jas sudaro ankstesnių išsiveržimų produktai). Ugnikalnio sprogimą sukelia magmoje esančios ir dėl sumažėjusio aplinkos slėgio (priartėjus prie Žemės paviršiaus) staigiai išsiskiriančios lakiosios medžiagos (ištirpusios dujos, vandens garai).
Piroklastinės medžiagos skiriamos pagal nuolaužų dydį: vulkaninės bombos ir blokai (skersmuo daugiau kaip 64 mm), lapiliai (2–64 mm), vulkaniniai pelenai ir dulkės (mažiau kaip 2 milimetrai). Erdvėje piroklastines medžiagas paskirsto pelenų debesys, piroklastiniai srautai, laharai (purvo srautai). Dažniausiai piroklastinės medžiagos nusėda aplink ugnikalnį sudarydamos piroklastines uolienas. Smulkesnės dalelės kartais nunešamos labai toli nuo išsiveržimo vietos, jos dažniausiai plonais sluoksniais nusėda vandens baseinuose, kur kaupiasi kartu su nuosėdinėmis uolienomis.
įvairaus dydžio piroklastinės medžiagos ugnikalnio šlaite ir papėdėje