pirometalùrgija (gr. pyr, kilm. pyros – ugnis + gr. metallurgeō – kasu rūdą, apdirbu metalą), seniausia ir pagrindinė metalurgijos sritis – metalų ir jų lydinių (daugiausia ketaus ir plieno) gavimo iš rūdos ir rafinavimo procesai, vykstantys aukštoje temperatūroje. Žaliava – rūda (smulkinta ir apdegta aglomeravimo mašinose ji susodrėja, pakinta jos cheminė sudėtis), jos koncentratas (apdegtas daugiapadėje arba verdančiojo sluoksnio krosnyje) išlydomi įvairiose pramoninėse krosnyse ir lydymo agregatuose arba naudojamas skystas metalas. Pagal žaliavos lydymo būdą skiriami šie pirometalurgijos procesai: aukštakrosnės (deginamo kuro šiluma šachtinėje krosnyje), Martino (kuro ir oro mišinio liepsna regeneracinėje krosnyje), konverterinis (egzoterminių reakcijų šiluma konverteryje), elektrometalurgijos (elektros energija elektrinėje krosnyje), metalotermijos (redukcijos reakcijų šiluma ugniai atsparioje šachtoje, lankinėje lydkrosnėje ar vakuuminėje krosnyje). Išlydytas metalas arba pakaitintas skystas metalas rafinuojamas pačioje krosnyje arba specialiame kauše pridėjus druskų ar rūgščių, dirbtinių šlakų ir deoksidatorių, arba jis vakuumuojamas. Savybėms pagerinti metalas dar apdorojamas retortinėje, šachtinėje ar kitoje krosnyje. Pirometalurgijos pradžia siejama su vario lydymu Mažosios Azijos pietvakariuose 7–6 tūkst. prieš Kristų. Iki 19 a. pabaigos metalai daugiausia buvo lydomi deginamo kuro šiluma žaizdre, tiglyje, liepsninėje ar kitoje krosnyje. 20–21 a. pradžioje pirometalurgijos būdais gaunami visi svarbiausi metalai.
1403