piršlýbos, parengiamoji vestuvių apeigų dalis.
Pirmosios išsamesnės žinios apie lietuvių pirš;ybas yra iš 17 amžiaus. Piršlys pirštis kartu su jaunikiu vykdavo (iki 19 a. vidurio dažniausiai raiti, vėlesniais laikais važiuoti vienkinkiu vežimu arba važiu su skambalu arba žvangučiais) dažniausiai baigiantis lauko darbams, vėlyvą rudenį arba žiemą. Piršlybas prasidėdavo vadinamaisiais atklausais: pas nusižiūrėtos merginos tėvus piršlys siųsdavo pasiuntinį (vyresnę moterį arba paauglį, pavyzdžiui piemenį) atsiklausti, ar jie sutiktų leisti dukterį už peršamo jaunikio. Pagal tradiciją piršlys stengdavosi nuslėpti, ko atvykęs, Užnemunėje ir Dzūkijoje apsimesdavo pirkliu, kai kur medžiotoju arba paklydėliu.
Pirmasis piršlio ir jaunikio atvykimas buvo pažintuvės. Aukštaitijoje piršlys vaišindavo merginos tėvus degtine, Žemaitijoje klausinėdavo apie skiriamą dalį, kai kur sakydavo oraciją apie norimą nuotakos darbštumą, per antrąjį atvykimą – piršles – būdavo suderama dalis, per trečiąjį – sužadėtuves – šalys galutinai susitardavo dėl vestuvių, jaunieji susikeisdavo žiedais. Piršlybų pabaigoje nuotaka piršlį apdovanodavo rankšluosčiais, drobės stuomeniu, juostomis, piršlybų sutarčiai sutvirtinti buvo geriama piršlio atsivežtos degtinės.
19 a. antroje pusėje–20 a. pirmoje pusėje per piršlybas būdavo rengiamos pražvalgos (arba peržiūros, ūkvaizdžiai, žvalgytuvės): prieš sužadėtuves apžiūrimas jaunikio tėvų ūkis (pastatai, pasėliai, gyvuliai, grūdai aruoduose), vaišinamasi. Dalyvaudavo jaunosios tėvai (kartais tik tėvas) jaunoji ir jaunojo tėvai, artimieji, piršlys. 19 a. antroje pusėje piršlybų apeigos nyko, pamažu virto derybomis dėl dalies.
20 a. antroje pusėje piršlybų papročiai išnyko.
I. Čepienė Lietuvių liaudies vestuvių veikėjai Vilnius 1977.
2271
pažintuvės; piršlės; vestuvės; piršlys