piršlỹs, lietuviškų vestuvių ir pagrindinis piršlybų veikėjas.
Būdavo jaunikio iš savo giminių arba pažįstamų pasirinktas vyresnio amžiaus vedęs žmogus, apsukrus ir sąmojingas, mokantis gražbyliauti. 19 a. viduryje Žemaitijoje ir Vidurio Lietuvoje iki jungtuvių pas nuotaką su palydais (pulku) atvykusį jaunikį sutikdavo nepalankiai; piršlys visų vardu turėdavo įsiprašyti į vidų, išpirkti nuotaką iš jos artimųjų (pinigų dėdavo jaunikis ir jo palydai), įteikti jai vainiką. Užnemunėje piršlį jaunosios pusė kamantinėdavo troboje prieš užleisdama jaunojo palydovams vietas prie stalo, iš piršlio būdavo reikalaujama ir mokesčio už suolą. Žemaitijoje piršlys pirmasis turėdavo pašokdinti nuotaką ir jos motiną, su piršliene guldydavo ir keldavo jaunuosius pirmaryčiais. 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje piršlys su svočia tapo visų vestuvių pagrindiniais tvarkytojais.
Viena baigiamųjų vestuvių apeigų buvo inscenizuotas piršlio korimas (ypač paplitęs Užnemunėje ir Žemaitijoje). S. Daukanto teigimu, piršlys Žemaitijoje kariamas nuo senų laikų. Piršlį išvaduodavo nuotaka, aprišdama lininiu rankšluosčiu; vietoj piršlio pakariama jo iškamša, kai kur ji deginama, skandinama. Piršlio korimo paprotys, paplitęs visoje Lietuvoje, išliko iki 21 a. pradžios.
I. Čepienė Lietuvių liaudies vestuvių veikėjai Vilnius 1977.