pirts, patalpa arba pastatas kaitintis, pertis ir maudytis; pėrimasis, kaitinimasis, maudymasis.
Pirties pastatas
tradicinė lietuviška pirtis
Pirtys paprastai statomos ir atitvarinės konstrukcijos daromos iš drėgmei atsparių medžiagų (medienos, keraminių plytų, sunkiojo betono), sienų apdaila – iš glazūruotų keraminių ir kitokių medžiagų plytelių, grindys – keraminės, marmurinės, dažniausiai šildomos, plautai (suomiškų, kartais ir kitų pirčių – ir sienų apdaila) – iš lapuočių (liepos, drebulės, alksnio, uosio) lentų. Be specialių patalpų, pirtyse dar būna drabužinių, nusirengimo, prausimosi patalpų, dušų, vonių, baseinų, kirpyklų, skalbyklų, gydymo kabinetų, žaidimų ir pramogų patalpų, bufetų.
Pirčių tipai
Svarbiausi pirčių tipai: romėniška (airiška), turkiška (rytietiška), Rytų Europos (garinė), suomiška (sauna), mišri, infraraudonųjų spindulių, japoniška.
Romėniškoje pirtyje yra trys gretimos patalpos, kurių palubėje pučiamas 90–100 °C oras. Patalpų temperatūra didėja: pirmosios būna 45–50 °C (joje po vonios apšylama), antrosios – 55–60 °C (čia kaitinamasi ir geriama daug vandens), trečiosios – 65–80 °C (joje toliau kaitinamasi, išprakaituojama). Po to prausiamasi šiltu dušu, maudomasi baseine, prausiamasi vėsiu dušu. Romėniškų pirčių ištakos – senovės Romoje.
Panaši yra turkiška pirtis: iš apačios kylantis karštas oras grindis ir suolus įkaitina iki 40–60 °C. Priepirtyje palyginti vėsu (28–34 °C), iš jo pereinama į vis karštenes patalpas (iki 70–100 °C). Galiausiai gulima ant šiltų akmeninių gultų, ilsimasi, atsipalaiduojama.
Rytų Europos tipo pirtyje šalia pėrimosi patalpos (temperatūra 55–70 °C, santykinis oro drėgnis 80–100 %) yra garinė (ant įkaitintų iki 70 °C akmenų pilant vandenį oro temperatūra pakyla iki 75 °C, oro drėgnis – iki 100 %). Kaitinamasi du–tris kartus (pirmą kartą 10–15 minučių). Dažnai vanojamasi beržinėmis, ąžuolinėmis vantomis.
Suomiškoje pirtyje (saunoje) oras įkaista pučiamas pro įkaitintus akmenis arba elektra šildomus vamzdelius. Oro temperatūra prie grindų būna 40–45 °C, ties patalpų viduriu – 70–80 °C, palubėje – 90–120 °C; santykinis oro drėgnis – 5–25 %. Kaitinamasi du–tris kartus.
Mišrioje pirtyje yra patalpų, būdingų įvairių tipų pirtims.
21 a. pradžioje pradėjo plisti infraraudonųjų spindulių pirtys (jose temperatūra siekia 40–65 °C, infraraudonieji spinduliai sušildo odą, raumenis, sąnarius, suaktyvina kraujotaką), japoniškos pirtys (kaitinamasi 45–50 °C vandenyje sėdint pusiau gulomis ant specialių suolų mediniame kubile; vanduo kaitinamas kubilo viduje įrengta krosnele).
Pirties poveikis organizmui
Kaitinimasis pirtyje gerai veikia visą organizmą. Kai aukšta aplinkos temperatūra, kūnas nebegali išspinduliuoti šilumos ir įšyla. Kūno temperatūra dažnai pakyla iki 38–39 °C, greičiau plaka širdis, padidėja arterinis kraujospūdis, pagilėja kvėpavimas. Aktyvėja medžiagų ir šilumos apykaita. Paviršinis odos sluoksnis išburksta, atsilupusi suragėjusi jo dalis kartu su nešvarumais ir mikroorganizmais nuplaunama. Atsiveria odos poros, daugiau prakaituojama pro odą. Su prakaitu iš organizmo šalinami kenksmingi medžiagų apykaitos produktai; palengvėja inkstų veikla. Išsiplėtus odos kraujagyslėms ir sustiprėjus kraujotakai daugiau kraujo suteka į paviršinius kūno audinius. Derinant karšto ir šalto vandens procedūras (po kaitinimosi maudantis ežere, baseine, prausiantis šaltu dušu), treniruojama kraujotaka, greičiau praeina nuovargis. Po pirties sumažėja dirglumas, pagerėja miegas, išnyksta emocinė įtampa.
dūminė pirtis (Musteika, Varėnos rajono savivaldybė)
Pertis netinka sergantiesiems akmenlige, epilepsija, širdies ligomis, ateroskleroze, turintiems padidėjusį kraujospūdį, vaikams.
Pirčių istorija
termų liekanos 1–4 a. romėnų mieste Akvinke (dabar Budapešto šiaurinė dalis)
Pirtys buvo populiarios senovės Graikijoje, Romoje, Osmanų imperijoje. Manoma, pirmosios pirtys senovės Grakijoje ėmė rastis 14–12 a. prieš Kristų, tikėta jų gydomuoju poveikiu. Romėnų pirtys termos buvo labiau panašios į sporto klubus: čia būdavo susitinkama su pažįstamais, aptariami svarbūs reikalai, sportuojama, net puotaujama. Romos imperijos laikų pirčių liekanų išliko iki 21 a. pradžios (pavyzdžiui, Turkijoje, Didžiojoje Britanijoje Batho mieste, Varnoje Bulgarijoje ir kitur). Pirčių būta senovės Babilone, Persijoje, Kinijoje, Indijoje. Nuo 19 a. pabaigos būstuose pradėjus rengti vonias pirties reikšmė sumažėjo.
2271
Pirtys Lietuvoje
Lietuvos pirtys anksčiausiai paminėtos 13–14 a. Vokiečių ir Livonijos ordinų kronikose, rusų metraščiuose, vėliau 16–17 a. dvarų inventoriuose. Miestuose jų ėmė rastis nuo 16 amžiaus (veikė privačios ir viešosios pirtys). Lietuvos pirtys buvo Rytų Europos tipo (šalia pėrimosi patalpos buvo garinė), dažniausiai 2 × 3 m arba 4 × 5 m ploto, iš dviejų patalpų – nekūrenamo priepirčio ir pėrimosi patalpos (pirties).
Kaimuose pirtys buvo statomos atokiau nuo kitų sodybos trobesių, prie ežero arba upelio, iš gulsčių apvalių į sąsparas suręstų rąstų, kai kada krečiamos iš molio. Lubos dažniausiai apkreiktos ilginiais (kūlio) šiaudais ir spaliais, grindys medinės arba kietai išplūkta asla, yra įstiklintas langelis. Pirties priepirtis dažnai be lubų, kai kada iš lentų, karkasinės konstrukcijos; jame žmonės nusirengdavo, ilsėdavosi. Anksčiau priepirtyje džiaudavo pirtyje iškaitintus drabužius, patalynę (rytų aukštaičių priepirčiuose dar būdavo minami linai, daromas alus).
tradicinė lietuviška pirtis
pirtis (Sipailiškis, Rokiškio rajono savivaldybė)
Pirties patalpoje prie įėjimo buvo krosnis (užėmė nuo 1/3 iki 1/6 pirties ploto). Iš pradžių krosnis (sukrauta iš lauko akmenų) dūmtraukio neturėjo, dūmai išeidavo pro duris arba lubose padarytą skylę (aukštinį), užšaunamą lenta. 19 a. pabaigoje atsirado plūkto molio ir plytų krosnių su dūmtraukiais. Pirties pasieniais buvo suolai ir plautai vanotis, prie lubų pasieniais – kartelės kaitinamiems (higienos sumetimais) drabužiams padžiauti. Tokių kaimo pirčių daugiausia išliko Aukštaitijoje; Užnemunėje jos beveik išnykusios (18 a. Prūsijos valdžia čia buvo uždraudusi statyti pirtis).
Kaimuose pirtis paprastai buvo kūrenama kas dvi savaitės (šeštadieniais), taip pat prieš šventes, susirgus, po talkų. Kartais jose buvo rūkoma mėsa, džiovinamos odos. Jau senovėje lietuviai naudojo pirtis gydymo ir grūdinimo reikalams. Strėnų, sąnarių skausmai, diegliai ir daugelis kitų negalavimų buvo gydoma stipriai kaitinantis pirtyje arba kaitinantis ir trinantis įvairiais tepalais. Pribuvėjos čia masažuodavo moteris, kurios dažnai pirtyse ir gimdydavo. Jose buvo užkalbama, buriama. Sveiki žmonės, įkaitę besiperdami, vasarą vėsintis šokdavo į upę, ežerą arba tvenkinį, žiemą apsipildavo iš eketės pasemtu šaltu vandeniu. Miestų viešosiose pirtyse buvo daromos kai kurios gydomosios procedūros (gydomi odos išbėrimai, nuleidžiamas kraujas, statomos taurės). Pirtininkai ir barzdaskučiai pirtyse gydydavo žaizdas, sutverdavo lūžusius kaulus, darydavo tepalus.
Janinos Stašienės pirtis (fotografas Stasys Daunys, 1964, fotografuota Rokiškio rajono Bareišių kaime prieš perkeliant pirtį į Rokiškio kraštotyros muziejaus ekspoziciją po atviru dangumi; © Rokiškio krašto muziejus)
pirties vantos (Lietuvos etnografijos muziejus)
19 a. antroje pusėje Vilniuje veikė 11 viešųjų pirčių (iki Pirmojo pasaulinio karo 15). Viešąsias pirtis turėjo ir apskričių centrai. 20 a. 3–4 dešimtmečiais viešosios pirtys buvo statomos ir kituose miestuose; 1935 Lietuvoje (be Vilniaus krašto) veikė 38 pirtys. Po Antrojo pasaulinio karo viešųjų pirčių daugėjo: 1980 jų buvo 386 (kaimo vietovėse – 347). Tradicinių pirčių labai sumažėjo 20 amžiaus 7–9 dešimtmečiais melioruojamose žemėse nukeliant vienkiemius. Nuo 7 dešimtmečio dažniausiai suomiškas (saunos tipo) pirtis ėmė statytis įvairios organizacijos, kolūkiai. 20 a. pabaigoje dėl ūkio nuosmukio, privatizavimo klaidų viešųjų pirčių labai sumažėjo, bet daugėjo įvairių privačių pirčių. Modernių pirčių yra vandens parkuose Vilniuje, Druskininkuose.
699
termos