pitagorzmas, senovės graikų filosofijos kryptis, plėtojusi Pitagoro idėjas. Gyvavo 6–4 amžiuje prieš Kristų. Pradininkas Pitagoras, svarbiausi atstovai: Architas, Ekfantas, Eudoksas, Euritas, Filolajas Krotonietis, Hipasas Metapontietis, Hiketas, Ksenofilas, Teodoras Kirėnietis, Timajas Lokrietis. Skiriamas ankstyvasis (apie 530–430 prieš Kristų) ir vėlyvasis (apie 430–330 prieš Kristų) pitagorizmo laikotarpis. Pitagorizmo atstovai iš pradžių sudarė politinę draugiją, siekiančią aristokratinių idealų; ilgainiui ji tapo pusiau uždara religine organizacija, siekiančia etinių ir pažintinių tikslų – askeze, pažinimu ir misterijomis tobulinti sielą. Siela yra tikroji žmogaus esmė, kūnas yra sielą teršiantis kalėjimas, iš kurio ją būtina išlaisvinti. Sielos įsikūnijimas yra jos nuopuolio padarinys, kūniško gyvenimo tikslas – tarnauti sielos išlaisvinimui. Pitagorizmo filosofinis pagrindas yra skaičių teorija. Skaičių laikė erdviniu dydžiu, aktyviu pradu, realia daikto forma, jo esme ir priežastimi. Pasaulį ir jo reiškinių santykius reiškė skaičiais ir proporcijomis, įžvelgė dėsningumus. Skyrė formuojantį ir formuojamą veiksnį – skaičiai sukuria kosmo tvarką, apibrėždami ir apribodami tai, kas neapibrėžta (apeironas). Žemė yra rutulio formos dangaus kūnas, kuris kartu su kitais kūnais taisyklingai sukasi apie ugninį centrą ir savo ašį (tai turėjo įtakos heliocentrinės pasaulio sistemos teorijai). Oras gaubia tik Žemę, o Visatos erdvė yra eterio pripildyta tuštuma, kurioje judančias žvaigždes išjudina jose pačiose slypinti jėga. Planetų greitis atvirkščiai proporcingas jų nuotoliui. Dangaus kūnų, nutolusių nuo centro muzikiniais intervalais (juos pitagorininkai išreikšdavo skaičiais), judėjimas sukelia harmoningą muziką, kuri veikia žmogaus sielą. Kai kurias dorybes bandė išreikšti skaičiais. Pitagorizmas išplėtojo geometriją ir skaičių teoriją. Sudarė kai kuriuos taisyklinguosius daugiakampius ir daugiasienius. Deduktyviai nustatė, kad kvadrato kraštinė ir įstrižainė nėra bendramatės. Apibrėžė ir ištyrė aritmetinį ir harmoninį vidurkius, lyginius, nelyginius, sudėtinius ir pirminius, figūrinius ir tobuluosius skaičius. Vienetas pranoksta kitus skaičius, yra jų pradas. Nelyginis skaičius yra ribotas ir tobulas, lyginis – neribotas ir netobulas. Susistemino skaičių simboliką, pagrįstą vis sudėtingėjančiomis savybėmis: vienetas reiškė tašką, 2 – tiesę, 3 – plokščią geometrinę figūrą, 4 – geometrinį kūną, 5 – fizines kūnų savybes (ypač spalvą), 6 – gyvybę, 7 – dvasią, 8 – meilę, 9 – išmintingumą, teisingumą, 10 – pasaulio tobulybę. 1 amžiuje prieš Kristų pitagorizmo idėjas perėmė neopitagorizmas.
Pitagorizmas turėjo įtakos Elėjos mokyklai, Platonui ir jo sekėjams, naujųjų amžių gamtos mokslui.
Pitagoro mokykla; pitagorininkai
E. L. Minar Early Pythagorean Politics in Practice and Theory Baltimore 1942; J. A. Philip Pythagoras and Early Pythagoreanism Toronto 1966; C. Kahn Pythagoras and the Pythagoreans Indianapolis 2001; Ch. Riedweg Pythagoras: His Life, Teaching, and Influence Ithaca 2005.