Sorokin Pitirim (rus. Питирим Сорокин; Pitirimas Soròkinas) 1889 01 21Turja (Komija) 1968 02 11Winchester (Masačusetso valstija), rusų ir Jungtinių Amerikos Valstijų sociologas. Dr. (1922).
Išsilavinimas ir veikla
1909–10 studijavo Psichoneurologijos institute Sankt Peterburge, 1914 baigė teisę Sankt Peterburgo universitete. 1914–16 dėstė Psichoneurologijos institute, 1919–22 – sociologiją (pirmasis Rusijoje) Sankt Peterburgo universitete, pašalintas už dalyvavimą antikomunistinėje veikloje. Už priklausymą Socialistų revoliucionierių partijai carinės valdžios kelis kartus kalintas. 1922 išsiųstas iš sovietinės Rusijos. 1923 emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. 1924–30 dėstė Minesotos, 1930–59 – Harvardo universitete (1930 įkūrė Sociologijos fakultetą ir iki 1943 jam vadovavo), 1943–55 Harvardo kūrybinio altruizmo tyrimų centro direktorius; profesorius (1924). 1965 Amerikos sociologų asociacijos prezidentas.
Pitirim Sorokin
Tyrimų sritys
Tyrė socialinę stratifikaciją, sociologijos teorijos istoriją, altruistinę elgseną, socialines klases, socialinę kaitą, kaimo bendruomenės gyvenimą, biheiviorizmą, revoliucijas.
Idėjos
20 a. 6 dešimtmetyje pirmasis pavartojo konvergencijos terminą. Kritikavo gamtos mokslų dėsnių taikymą socialiniams mokslams, Jungtinių Amerikos Valstijų sociologą T. Parsonsą, Čikagos mokyklą, socialinius darvinistus (neva jų idėjos per daug filosofinės, atitrūkusios nuo realių problemų). Pabrėžė institucinių kanalų, kaip mobilumo mechanizmų, svarbą visuomenei. Teigė, kad visuomenė galėtų gyventi taikiai ir harmoningai, jei žmonės išmoktų gyventi ne dėl savęs, o dėl kitų.
Visuomenių klasifikacija
Visuomenes pagal jų kultūrinį mentalitetą skirstė į įsivaizduojamąsias (tikrovė dvasinė, mistinė, antiintelektinė, religinė, intuicinė), jutimines (tikrovė materiali, empirinė, objektyvi, susijusi su gamta) ir idealistines (abiejų sintezė). Teigė, kad svarbiausios civilizacijos perėjo visus šiuos etapus. Manė, kad savižudybių, nusikalstamumo, psichinių ligų pagausėjimą lemia kintančios visuomenės (pereinančios iš įsivaizduojamosios į jutiminę) vertybės. Šiuolaikinę Vakarų civilizaciją laikė jutimine, siekiančia technologinės pažangos, numatė jos nuosmukį ir naujos įsivaizduojamosios arba idealistinės eros pradžią.
Atminimo įamžinimas
2009 Syktyvkaro universitete įkurtas P. Sorokino tyrimų centras.
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Rusijos dienoraščio puslapiai (Leaves of a Russian Diary 1924 21950), Revoliucijos sociologija (The Sociology of Revolution 1925), Socialinis mobilumas (Social Mobility 1927), Socialinė ir kultūrinė dinamika (Social and Cultural Dynamics 4 tomai 1937–41 31970), Mūsų amžiaus krizė (The Crisis of Our Age 1941 21992), Sociokultūrinis priežastingumas, erdvė ir laikas (Sociocultural Causality, Space, and Time 1943), Po trisdešimties metų (Thirty Years After 1950 21970), Meilės būdai ir galia (The Ways and Power of Love 1954 22002), Altruistinio ir dvasinio augimo formos ir technikos (Forms and Techniques of Altruistic and Spiritual Growth 1954), Galia ir dorovė: Kas prižiūrės prižiūrėtojus? (Power and Morality: Who shall Guard the Guardians?, su W. A. Lundenu, 1959), Apie sociologinę praktiką (On the Practice of Sociology, išleistas 1998), Badas kaip veiksnys (Golod kak faktor, išleistas 2003).
2271