Pjãnyj Bòro kultūrà, ankstyvojo geležies amžiaus archeologinė kultūra.
Buvo paplitusi 3 a. pr. Kr.–5 a. po Kr. prie Kamos ir Viatkos upių. Pavadinta Pjanyj Boro kaimo (dabar Krasnyj Boras, Totorija), prie kurio 1880 rasta pilkapių, vardu.
Žmonės iš molio su kriauklių priemaišomis gamino įspaudomis papuoštus taurių formos indus, iš geležies – ginklus ir šarvus (šalmai, kalavijai), darbo įrankius (peiliai), iš bronzos – dažniausiai drabužių papuošalus (plokštelės, epoleto formos sagtys). Randama įrankių iš kaulo ir rago (strėlių antgaliai), akmens (girnos). Iš Juodosios jūros regiono ir Šiaurės Kaukazo buvo įsivežama stiklinių karolių.
Gyventojai vertėsi medžiokle, gyvulininkyste (arkliai, galvijai, kiaulės, avys, ožkos), žemdirbyste (speltos), žvejyba, bitininkyste, maisto rinkimu. Gyveno įtvirtintose gyvenvietėse (jų vidutinis plotas 5 ha). Gyvenamieji pastatai mediniai antžeminiai, stačiakampiai, 40–60 m2 ploto su 1 arba 2 akmenimis apdėtais židiniais. Mirusieji su gausiomis įkapėmis (vyrai – su ginklais ir darbo įrankiais, moterys – su papuošalais) laidoti sudeginti ir nedeginti dideliuose (iki 10 000 palaikų) pilkapynuose. Virš jų satyti mediniai statiniai. Pjanyj Boro kultūra išnyko, manoma, dėl hunų antpuolių.