pjezoelektrinis reiškinys

pjezoelektrnis reiškinỹs, paviršinio elektros krūvio atsiradimas mechaniškai deformuojamoje medžiagoje. Deformuojant kristalą krūviai atsiranda statmenose kristalo ašiai plokštumose. Būna išilginis ir skersinis pjezoelektrinis reiškinys. Kristalą veikiant išoriniu elektriniu lauku vyksta atvirkštinis pjezoelektrinis reiškinys – kristalo deformacija. Kiekybiškai pjezoelektrinį reiškinį vertinama pjezoelektriniu moduliu d, kuris yra atsirandančio krūvio Q ir veikiančios mechaninės jėgos P proporcingumo koeficientas. Pjezoelektrinis reiškinys būdingas mineralams kvarcui ir turmalinui, t. p. kai kurioms izotropinėms medžiagoms, pvz., polimerams, chalkogenidiniams stiklams, švino molibdatui PbMoO₄, talio oksidui TlO₂. Pjezoelektrinį reiškinį 1880 atrado broliai Paulis-Jacquesas Curie ir P. Curie. 1920 P. Langevinas sukūrė povandeninį kvarcinį siųstuvą ir imtuvą – hidrolokatorių. Silpnas pjezoelektrinis reiškinys 1960 atrastas banginio kauluose ir sausgyslėse. 20 a. antroje pusėje nustatyta, kad pjezoelektrinis reiškinys būdingas polivinilfluoridui (kintant temperatūrai sukuriamas elektros krūvis). Pjezoelektrinis reiškinys taikomas kvarciniuose, pjezoelektriniuose, polimeriniuose ir judesio jutikliuose, modeliuoti mechaninių apkrovų pasiskirstymą sudėtingos formos detalėse, t. p. lazerio spindulių dažniams moduliuoti.