pjezokeramika

pjezokerãmika (gr. piezō – slegiu + keramikē (technē) < keramos – molis), poliarizuota polikristalinė keraminė kompozicinė medžiaga, turinti pjezoelektrikų savybių. Kieta, chemiškai inertiška, atspari drėgmei ir atmosferos veikimui. Gaunama iš pjezoelektrikų (bario ir švino titanato švino BaTiO₃–PbTiO₃, švino titanato ir cirkonato PbTiO₃–PbZrO₃, švino metaniobato Pb(NbO₃)₂), molio ir liesinančiųjų priedų mišinio presavimo, liejimo arba ekstruzijos būdu, t. p. cheminiu būdu nusodinant sudedamąsias dalis (šiuo būdu gaunamas vienalytiškesnis mišinys). Gaminiai (plokštelės, diskai, žiedai, strypeliai, cilindrai) degami 1000–1400 °C temperatūroje (dažniausiai deguonies terpėje; korytumui sumažinti), paskui poliarizuojami (laikoma stipriame elektros lauke žemesnėje negu Curie temperatūroje). Pjezokeramikos tankis 5,3–7,6 t/m³ , santykinė dielektrinė skvarba ε = 1000–3400. Pjezokeramika naudojama termiškai stabilių aukštosios ir žemosios įtampos kondensatorių, aukštosios įtampos generatorių, ultragarsinių prietaisų, akustinių ir radijo aparatų gamyboje.