placentà (lot. < gr. plax, kilm. plakos – plokštuma, paviršius), núovala, moters, aukštesniųjų žinduolių ir kai kurių chordinių gyvūnų patelių organas, per kurį vyksta motinos ir vaisiaus medžiagų apykaita. Moters ir žinduolių patelių placenta susideda iš vaisiaus dalies ir motinos dalies. Vaisiaus dalis – choriono (gemalo dangalo) gaureliai, motinos dalis – puri gimdos gleivinė, į kurią įsiterpę vaisiaus dalies gaureliai. Abiejose dalyse daug kraujagyslių, kurios labai suartėjusios, tarp jų vyksta intensyvus osmosas. Vaisiaus kraujas iš motinos kraujo gauna medžiagų ir deguonies, motinos kraujui atiduoda anglies dioksidą ir medžiagų apykaitos produktus.
Moters placenta
Moters placenta yra diskinė, hemochorioninė (choriono gaureliai, skverbdamiesi į gimdos gleivinę, suardo motinos kraujagyslių sieneles ir kraujas išsilieja į tarpgaurelines ertmes). Susidaro nėštumo 3 mėnesio pabaigoje, su vaisiumi jungiasi virkštele. Placenta yra apskrito, kartais kiek ovalaus disko pavidalo; skersmuo 15–20 cm, masė 500–600 g. Placenta gamina vaisiui reikalingus baltymus, hormonus (estrogenus, chorioninį gonadotropiną, placentinį laktogeną). Turi antigeninių ir imunogeninių savybių. Kūdikiui gimus po 10–20 min. placenta atsiskiria nuo gimdos sienelės ir pašalinama iš organizmo.
Žinduolių placenta
Primityviems žinduoliams (oposumams, kengūroms) būdinga tryninė placenta. Jos paviršius lygus, be gaurelių, gemalo ryšys su placenta labai menkas, jaunikliai gimsta neišsivystę. Arkliams, kiaulėms, banginiams būdinga difuzinė placenta (gaureliai tolygiai pasiskirstę po visą choriono paviršių), atrajotojams – daugiaskiltė placenta (gaureliai choriono paviršiuje susitelkę grupėmis), plėšriesiems žinduoliams – žiedinė placenta (plačiu diržu ties viduriu juosia gemalą), vabzdžiaėdžiams, šikšnosparniams, graužikams, beždžionėms – diskinė placenta. Ji disko formos, glaudžiai priauga prie gimdos. Placentos funkcijos tiriamos ultragarsu, doplerometrijos, radioizotopinės placentografijos ir kitais metodais.