plafònas (pranc. plafond < gr. platys – plokščias + lot. fundus – pastogė, antlubis), lubų, skliautų arba kupolo dekoruota plokštuma. Dažniausiai tai figūrinis, kartais ornamentinis tapybos kūrinys, rečiau – stiuko reljefas. Tapybiniai plafonai atliekami freskos arba al secco (sauso tinko) technika ant tinko, tapyti aliejiniais dažais ant drobės plafonai tvirtinami prie lubų. Dažniausiai aprėminami stiuko ornamentu ir jį laikančiomis figūromis.
Šv. Jurgio pilies Mantujoje Sutuoktinių miegamojo plafonas (dailininkas A. Mantegna, 1474)
Plafonai buvo kuriami jau senovės Egipte, antikoje, ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu. Tai buvo kesoninės lubos, kurių kesonuose komponuodavo puošybos elementus (mažas scenas, rozetes, žvaigždes ar ornamentus). Nuo 15 a. antros pusės Italijoje kuriant plafonus buvo pasitelkiama iliuzionistinė tapyba – daiktai ir figūros vaizduoti tarsi iš apačios (sotto in su), tapyta optiškai tolstanti architektūros erdvė (Šv. Jurgio pilies salės Sutuoktinių miegamojo plafonas Mantujoje, dailininkas A. Mantegna, 1474). Plafonas suklestėjo manierizmo ir baroko laikotarpiu, kai buvo tapoma religiniai, istoriniai, mitologiniai arba rūmų šeimininką aukštinantys kūriniai. 19 a. plafonais puoštos bažnyčios, teatrai, kiti visuomeniniai pastatai. Žymiausias tokio plafono pavyzdys – sudėtingos kompozicijos Michelangelo Siksto koplyčios lubų tapyba (1508–12). Terminas vartojamas nuo Renesanso.
1746