planãvimas, ekonòminis planãvimas, kio planãvimas, ekonominio objekto (valstybės, ūkio šakos, regiono, įmonės, kitos organizacijos ar jos padalinio) ateities vizijos ir jai pasiekti reikalingų veiksmų numatymas sudarant planus.
Planavimo metu atliekama ekonominio objekto dabartinės būklės, plėtros galimybių ir išorinės aplinkos analizė, iškeliami svarbiausi tikslai, kurių bus siekiama ateityje, numatomi jų įgyvendinimo būdai, terminai ir priemonės, sudaroma konkrečių veiksmų programa (bendras planas suskaidomas į mažesnio masto darbus ir suformuluojamos užduotys jų vykdytojams), nurodomi reikalingi materialiniai, finansiniai, žmogiškieji ir kiti ištekliai, jų šaltiniai ir paskirstymas konkrečioms užduotims ir darbams, nustatomi sudaryto plano įvykdymo kontrolės rodikliai ir procedūros.
Planuojant dažnai taikomas prognozavimas, įvairūs matematiniai ir balansiniai metodai, ekspertiniai vertinimai.
Pagal mastą skiriama makrolygio (valstybės, ūkio šakos, ekonominio regiono, miesto ar kitos teritorijos ūkio planavimas, kurį vykdo valstybės ir savivaldybių institucijos, dažnai pasitelkdamos mokslines įstaigas) ir mikrolygio planavimas (įmonės, kitos organizacijos ar jos padalinio veiklos planavimas, kurį vykdo organizacijos vadovai ir darbuotojai), pagal planuojamą veiklą – gamybos, pardavimo, statybos, mokslinių tyrimų ir plėtros darbų, finansinis (pajamų ir išlaidų planavimas sudarant biudžetus ir sąmatas), socialinis planavimas ir kita, pagal terminą – einamasis (laikotarpiui iki 1 metų), vidutinio termino (1–5 metams) ir perspektyvinis planavimas (ilgalaikis, daugiau kaip 5 metams), pagal detalumą – strateginis planavimas (nustato svarbiausius tikslus ir apibendrintas ilgalaikes jų įgyvendinimo strategijas) ir taktinis (numato konkrečius veiksmus, išteklių paskirstymą ir panaudojimą strateginiams tikslams pasiekti) planavimas. Didelių ir sudėtingų projektų vadyboje dažnai naudojamas tinklinis planavimas, kuris leidžia prognozuoti projekto sudėtinių dalių įvykdymo terminus, koordinuoti šias dalis ir įgyvendinti visą projektą per kuo trumpesnį laikotarpį.
Valstybės ūkio planavimas, kuriuo siekiama numatyti šalies ekonominės plėtros kryptis, ūkio struktūros pokyčius, gamybos veiksnių paskirstymą alternatyvioms jų panaudojimo sritims, prekių ir paslaugų gamybos, vartojimo, eksporto ir importo, investicijų mastą, infliacijos, nedarbo lygį ir kitus ekonominius rodiklius, gali būti imperatyvinis ir indikatyvinis. Imperatyvinis (direktyvinis) planavimas būdingas planinei ekonomikai, kai valstybės institucijų centralizuotai sudaromus tikslius ekonominius planus ir juose numatytus rodiklius privalo vykdyti visi ūkio subjektai, o už planų nevykdymą taikomos įvairios sankcijos. Viešajame sektoriuje imperatyvinis planavimas kartais naudojamas ir rinkos ekonomikoje. Indikatyvinis (netiesioginis) planavimas taikomas rinkos ekonomikos šalyse, kai vyriausybė numato šalies ūkio plėtros svarbiausius tikslus ir skatina ūkio subjektus vykdyti šiuos tikslus atitinkančią ekonominę veiklą ne privalomais nurodymais, o netiesioginiais metodais (pvz., mokesčių lengvatomis, subsidijomis, valstybės investicijomis, lengvatinėmis paskolomis). Indikatyvinis planavimas yra tik rekomendacinio pobūdžio, bet padeda įmonėms ir kitoms organizacijoms geriau orientuotis besikeičiančioje aplinkoje atsižvelgiant į vyriausybės vykdomą ekonominę strategiją, sumažina neapibrėžtumą priimant sprendimus. Indikatyvinis viso šalies ūkio planavimas po Antrojo pasaulinio karo pradėtas įgyvendinti Prancūzijoje sudarant nacionalinius ekonominius planus 4–5 metams, t. p. Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Japonijoje, Kinijoje (nuo 1978) ir kitur.
Mikrolygio planavimas įmonėse ir kitose organizacijose yra viena svarbiausių vadybos funkcijų. Techninis ekonominis planavimas numato gamybos ir pardavimo mastą, gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų savikainą, investicijas į ilgalaikio turto įsigijimą ir veiklos plėtrą, materialinių išteklių panaudojimo efektyvumą, darbo našumą, pelningumą, kitus ekonominius ir techninius rodiklius, kuriuos organizacija turi pasiekti per nustatytą laikotarpį (dažniausiai kelis mėnesius ar metus). Operatyvinis planavimas reguliuoja kasdienę organizacijos veiklą, nustato konkrečias užduotis ir jų vykdymo grafikus visai organizacijai, jos padaliniams, darbo grupėms, pavieniams darbuotojams (dažniausiai trumpesniam laikotarpiui, pvz., ketvirčiui, mėnesiui, savaitei, parai, pamainai).
indikatyvinis planavimas; imperatyvinis planavimas; techninis ekonominis planavimas