Plancko dėsnis

įvairių temperatūrų T juodojo kūno spinduliuotės Plancko dėsnis: u(λ) – spektrinis intensyvumas, λ – spinduliuotės bangos ilgis

Plancko dėsnis (Plánko dsnis), juodojo kūno spinduliuotės energijos spektrinio tankio S(ν, T) priklausomybė nuo termodinaminės temperatūros T ir spinduliuotės dažnio ν. Išreiškiamas formule: $S(\nu ,T)=\frac{2h{\nu }^3}{c^2\left(c^{\frac{h\nu }{kT}}-1\right)}$; čia h – Plancko konstanta, c – šviesos greitis vakuume, k – Boltzmanno konstanta. Plancko dėsnis rodo spinduliuotės kvantinę prigimtį ir išreiškia išspinduliuotos šviesos galią šviesos šaltinio ploto, erdvinio kampo ir šviesos dažnio vienetui. Pagal klasikinę teoriją juodojo kūno išspinduliuojama energija apie λ^–4 (čia λ – spinduliuotės bangos ilgis), ultravioletinėje srityje artėja į begalybę (Rayleigh ir Jeanso dėsnis). Pagal Plancko dėsnį klasikinis artinys galioja aukštoje temperatūroje kT >> hc / λ, todėl netinka ultravioletinėje srityje. Plancko dėsnį 1900 suformulavo M. Planckas, postulavęs, kad medžiagos atomai yra osciliatoriai, spinduliuojantys diskrečias spektrines linijas, kurių energija lygi įvairių atomo virpesių energijos lygmenų skirtumui.