planetinė pavara: 1 – centrinis krumpliaratis, 2 – satelitai, 3 – nejudamas krumpliaratis, 4 – vediklis
planètinė pavarà, planètinė pérdava, mechanizmas, turintis dažniausiai 3 krumpliaračius (satelitus), kurių ašys juda apskritimine trajektorija. Paprasčiausia planetinė pavara be satelitų turi dar centrinį išorinio kabinimosi ir nejudamai įtvirtintą vidinio kabinimosi krumpliaračius bei vediklį. Satelitų ašys įtvirtintos vediklyje ir kartu su juo lyg planetos apie Saulę skrieja apie centrinį krumpliaratį ir jo ašį. Paveiksle parodytos planetinės pavaros varančioji grandis yra centrinis krumpliaratis, kurio judesį vedikliui perduoda satelitai, riedėdami nejudamuoju krumpliaračiu. Planetinės pavaros krumpliaračiai būna cilindriniai arba kūginiai; krumpliai tiesūs arba įstriži. Yra kompaktiška, gali sudėti 2 ar kelis judesius arba 1 judesį išskirstyti į kelis (naudojama kaip diferencialas), turi didelį (iki 1600) perdavimo skaičių (tinka mažų gabaritų, didelio perdavimo skaičiaus reduktoriams), gana tyliai dirba, iki 5 kartų lengvesnė už paprastą krumplinę pavarą (perduodamą galią paskirsto tarp satelitų), pakankamai stipri (vidinis susikabinimas stipresnis už išorinį).
Naudingumo koeficientas 0,9–0,1 (tai lemia pavaros perdavimo skaičius ir nuostoliai, susidarantys dėl krumplių kabinimosi, trinties guoliuose). Kai reikia didesnio jėgos pavarų perdavimo skaičiaus, nuosekliai sujungiamos 2 ar daugiau planetinės pavaros. Yra palyginti brangi, nes jai reikia daugiau ir tiksliau pagamintų bei surinktų detalių. Daugiausia naudojama transporto mašinose, staklėse, vėjo turbinose, prietaisuose.
1375