plannė ekonòmika, komándinė administrãcinė ekonòmika, valstýbinė ekonòmika, ūkio organizavimo forma, kai svarbiausius ekonominius procesus šalyje lemia ne rinkos jėgos, bet valstybės ekonominius tikslus įgyvendinančios centralizuoto ekonominio planavimo institucijos. Planinė ekonomika yra rinkos ekonomikos priešingybė, dažniausiai būdinga socialistinėms šalims, kur įmonės ir ekonominiai ištekliai (žemė ir jos gelmės, gamybos priemonės, finansinis kapitalas, technologijos), išskyrus darbo jėgą, dažniausiai yra kolektyvinė nuosavybė, o privati nuosavybė ribojama ar apskritai draudžiama. Valstybė centralizuotai nustato kainas ir darbo užmokestį, priima sprendimus, kiek ir kokių prekių gaminti ar paslaugų teikti, kaip gamintojams paskirstyti ekonominius išteklius, kur ir kiek investuoti. Visoms šalies įmonėms nustatyti privalomi planiniai rodikliai leidžia planuoti gamybą ir ekonominę plėtrą daugeliui metų į priekį (pavyzdžiui, penkmečio planai SSRS), bet apriboja įmonių ir gyventojų savarankiškumą priimant ekonominius sprendimus. Planinės ekonomikos plėtra dažniausiai yra ekstensyvi, pirmenybė teikiama gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų kiekiui didinti, o ne jų kokybei gerinti. Ūkio struktūroje vyrauja didelės įmonės (ypač sunkiosios pramonės), kai kurios jų tampa monopolininkėmis ir gamina standartizuotą produkciją visos šalies poreikiams. Plinta didelės biurokratinės ekonominio planavimo, valdymo ir kontrolės institucijos. Valstybė gali turėti užsienio prekybos, kredito ir valiutos operacijų monopolį, dėl to planinė ekonomika dažnai tampa uždara ekonomine sistema, į kurią negali laisvai patekti prekės, kapitalas ir darbuotojai iš rinkos ekonomikos valstybių.
Planinės ekonomikos šalininkų nuomone, jos privalumai, palyginti su rinkos ekonomika, – stabilesnė ekonomika ir mažesni cikliniai svyravimai, nėra nepagrįstos verslo rizikos, įmonių bankrotų ir nedarbo, santykinai pastovios kainos ir darbo užmokestis, mažesnė socialinė nelygybė, išplėtota socialinė sfera (nemokamas gyventojų aprūpinimas būstu, švietimo, sveikatos apsaugos ir kitomis visiems prieinamomis nemokamomis paslaugomis), kapitalas sutelktas valstybės rankose, galima daugiau investuoti į ilgalaikius ekonominės plėtros projektus, turimus ekonominius išteklius skirti svarbiausioms problemoms spręsti (pavyzdžiui, industrializuojant šalį, pašalinant karo, ekonominės suirutės, ekologinės nelaimės padarinius). Kita vertus, centralizuota ekonominio planavimo sistema negali operatyviai apdoroti didelių informacijos srautų visos šalies mastu ir veiksmingai skatinti darbuotojų, kai darbo vietos jiems garantuojamos, o darbo užmokestis vienodas visiems tos pačios kategorijos darbuotojams (tokiomis sąlygomis skatinti geriau dirbti galima tik prievarta ar propagandinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, per vadinamąjį socialistinį lenktyniavimą). Tarp gamintojų nėra konkurencijos, pelningai dirbančios įmonės priverstos išlaikyti nuostolingas įmones, inovacijos šalies ūkyje įgyvendinamos nenoriai. Planinė ekonomika tampa nelanksti, biurokratizuota, lėtai reaguoja į vartotojų paklausos pokyčius, dėl to ištekliai skirstomi neefektyviai ir susidaro nuolatinis kai kurių plataus vartojimo prekių ir paslaugų deficitas, kuris sukuria sąlygas natūriniams mainams, šešėlinei ekonomikai ir korupcijai plėtotis. Planinės ekonomikos negebėjimas patenkinti vartotojų ekonominių poreikių, didelis atsilikimas nuo išsivysčiusių Vakarų valstybių gyvenimo lygio ir didėjantis gyventojų nepasitenkinimas politinių bei kitų teisių ir laisvių suvaržymais lėmė šios sistemos žlugimą 1989–91 SSRS ir buvusiose socialistinėse Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Kinijoje valdančioji komunistų partija 20 a. pabaigoje pati pamažu atsisakė planinės ekonomikos pereidama prie valstybės kontroliuojamo rinkos ūkio. 21 a. planinė ekonomika yra tik Birmoje, Irane, Kuboje, Saudo Arabijoje, Šiaurės Korėjoje.
20 a. šalia visiškai centralizuoto biurokratinio planinės ekonomikos modelio SSRS buvo ir kitų planinės ekonomikos formų, pavyzdžiui, 8–9 dešimtmečių rinkos socializmas (decentralizuotas planavimas) Jugoslavijoje, Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, kur valstybė valdė gamybos priemones, kontroliavo kainas, investicijų mastą ir jų paskirstymą ūkio šakoms, bet kitus ekonominius sprendimus įmonės priimdavo savarankiškai pagal rinkos poreikius. Planinės ekonomikos bruožų turėjo ir kai kurios kapitalistinės valstybės, ypač nacistinė Vokietija (dauguma įmonių buvo privačios, bet jų veiklos rodiklius centralizuotai planavo valstybės institucijos). Planinės ekonomikos patirtis po Antrojo pasaulinio karo turėjo didelį poveikį mišriosios ekonomikos plėtrai išsivysčiusiose Vakarų šalyse. SSRS vykęs spartus ekonominis augimas (iki 20 a. 7 dešimtmečio) skatino Vakarų šalis didinti valstybės įtaką ekonomikai, indikatyvinio (rekomendacinio) ekonominio planavimo mastą, ilgalaikes valstybės investicijas ir gyventojų socialinę apsaugą. 8–9 dešimtmečiais sulėtėjus SSRS ekonominei plėtrai (stagnacija) ir galiausiai žlugus planinės ekonomikos sistemai beveik visose valstybėse, kurios bandė ją įgyvendinti, Vakarų šalyse susiformavo neigiamas požiūris į planinę ekonomiką, jos pradėjo mažinti viešojo sektoriaus dydį ir ekonominio planavimo mastą.
2687
socialistinė ekonomika