plastifikatoriai

plastifikãtoriai (gr. plastos – nulipdytas + lot. facio – darau), plastkliai, medžiagos, kuriomis didinamas polimerų elastingumas ir plastiškumas. Dažniausiai tai aukštos virimo temperatūros nelakūs bespalviai bekvapiai chemiškai atsparūs mažamolekuliai junginiai, oligomerai ir polimerai, galintys disperguotis plastifikuojamame polimere ir būti suderinami su juo, t. y. su polimeru sudaryti tikrąjį tirpalą – termodinamiškai patvarią polimero ir plastifikatoriaus sistemą. Plastifikatoriai ne tik gerina polimerinių medžiagų elastiškumą ir plastiškumą, bet ir didina jų atsparumą karščiui, šalčiui, šviesai, mažina polimero takumo temperatūrą, keičia mechanines savybes (pvz., sumažina tempiamąjį ir gniuždomąjį stiprį, didina atsparumą smūgiams), blogina dielektrines savybes. Svarbiausi plastifikatoriai: alifatinių ir aromatinių karboksirūgščių esteriai (adipatai, oleatai, sebacatai, stearatai, ftalatai), ortofosfato rūgšties esteriai (tributilfosfatas, trifenilfosfatas, trikrezilfosfatas, tri‑(2‑chloretil)fosfatas), poliesteriai (molekulinė masė apie 2000), epoksidintas aliejus (dažniausiai sojų), acilinti glikoliai, pvz., trietilenglikoldikaprilatas. Jų dedama 1–100 % ir daugiau polimero masės. Kaučiukams plastifikuoti (dedama 2–10 %, kartais iki 30 % kaučiuko masės) be ftalatų dar naudojama kai kurie naftos perdirbimo (vaškai, naftos polimerinės dervos), medienos perdirbimo (hidrinta kanifolija) produktai, augaliniai aliejai (sėmenų, rapsų), riebalų rūgštys (stearino, oleino). Plastifikuojama tirpinant polimerą plastifikatoriaus tirpale, vykdant plastifikatoriaus sorbciją polimeru iš emulsijos arba tirpalo, dedant plastifikatorių į monomerus prieš polimerizaciją arba į polimero emulsiją prieš perdirbant.