plastiškùmas, kietojo kūno fizikinė mechaninė savybė negrįžtamai keisti savo formą ir matmenis (plastiškai deformuotis) dėl išorinio apkrovos poveikio (veikiant mechaninėms jėgoms, pvz., gniuždant, tempiant, lenkiant). Mechaninė deformacija yra kūną sudarančių dalelių tarpusavio išsidėstymo pokytis, dėl kurio pakinta dalelių sąveikos jėgos ir kūne atsiranda įtempimų. Jei nustojus jai veikti kietasis kūnas visiškai atgauna pradinę formą ir matmenis, jis deformuojasi tampriai – grįžtamoji deformacija yra labai didelė (tamprumas); priešingu atveju, be tampriosios deformacijos, pasireiškia dar ir plastinė. Kietasis kūnas, kuris nesuirdamas išlaiko dideles plastines deformacijas, vadinamas plastiškuoju (jis iš dalies išsaugo deformaciją pašalinus išorinę apkrovą). Plastiškumas nėra pastovi kietojo kūno charakteristika: jis priklauso nuo apkrovų dydžio, jų veikimo, deformacijų spartos, nuo anksčiau patirtų deformacijų. Plastiškumas būdingas tiek kristaliniams, tiek amorfiniams kietiesiems kūnams. Kristalinių kūnų plastiškumas siejamas su dislokacijomis (kristalų defektai), amorfinių kūnų (dervų, stiklo lydalo) susijęs su medžiagos klampumu. Plastiškumas būdingas metalams ir jų lydiniams, kompozicinėms medžiagoms, plastikams, uolienoms, dirvožemiui. Dėl plastiškumo konstrukcijose sumažėja įtempiai, padidėja jų patikimumas ir atsparumas smūgiams. Medžiaga yra tuo plastiškesnė, kuo mažesnė takumo riba ir kuo didesnė irimo riba (dėl šių priežasčių plastikai yra daug plastiškesni už metalus). Medžiagų plastines savybes svarbu žinoti visose praktinės veiklos srityse, susijusiose su kietųjų kūnų mechaninėmis apkrovomis. Plastiškumą ir plastines deformacijas tiria plastiškumo teorija, kietojo kūno fizika, kontinuumo mechanika, medžiagų atsparumas.
2268